Letas Palmaitis. Nikėja: šventoji misterija

Tęsinys (pradžia – ČIA).

Nuo anų tolimųjų amžių ir praktiškai iki pat dabarties, savais keliais, bet Nikėjos–Konstantinopolio išpažinimo pagrindu, lygiagrečiai su dogmomis formavosi ir liturginė tvarka Vakaruose ir Rytuose. Koks yra jos vaidmuo ir santykis su Senojo Testamento Šventyklos liturgija?

Tiek Vakaruose, tiek Rytuose nikėjiškos liturgijos branduolį sudaro į Šventąsias Mišias perkelta ir sudabartinama Paskutinioji Vakarienė. Perkėlimo pamatas – Viešpaties žodžiai „Tai darykite Mano atminimui“. Suprantama, apaštalų „Mišios“ vyko pirmąją savaitės dieną prie paprasto stalo po Šabãto saulėlydžio (plg. Apd 20, 7–11 ir užmigusio Euticho istoriją). Apaštalas Paulius net peikia atvejus, kai ateinama „valgyti savo maistą, o kitas nusigeria“: „Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti?“ Dėstydamas Eucharistijos esmę žodžiais, „kuriuos gavo iš Viešpaties“, Paulius pamoko: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį [t.y. JO IŠGANOMĄJĄ AUKĄ ant Golgotos Kryžiaus], kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 21–26).

Išganomosios Aukos prisiminimas suvalgant atitinka Šventykloje paaukotos aukos suvalgymą, o tam irgi buvo nustatytos griežtos taisyklės, nešvarumo būsenoje valgyti drausta (plg. Kun 7, 19–21). Bet čia sutapimas su Šventykla aukojimu ir baigiasi.

Be to, Šventykla nebuvo maldos namai. Jos tiksliai reglamentuotos apeigos, ritualiniai drabužiai ir taisyklės tarnavo tam, kad būtų palaikomas tautos šventumas, o per pastarąjį – jos nenutrūkstamas ryšys su D-vo Malone ir Valia įvairiausiais atvejais (nuo padėkų, atgailos ir atnašų apsivalant nuo nuodėmės bei nešvarumų iki kelių svarbiausių metinių švenčių šventimo). Nuolatinis religijos mokymas, Šventojo Rašto skaitymas ir aiškinimas, maldos ir šabatiniai susirinkimai vyko sinagogose, o kasdienės maldos ir paprastos šventės bei šabatai – ir namuose. Jei Šventyklos tvarka būtų nukopijuota į krikščionišką liturgiją, turėtume išpažintis ir eucharistiją bažnyčiose įvairiomis progomis bei per nustatytas svarbiausias šventes, o pridėjus sinagoginę tvarką, turėtume dar kas sekmadienį eucharistiją, skaitinius ir pamokslus, nors tas pats galėtų būti ir namuose (tačiau, žinoma, negalėtų nebūti niekur). Praktiškai visas religinis gyvenimas vyktų už bažnyčios sienų.

Iš tikrųjų Šv. Mišios tik maža dalimi atitinka Šventyklos aukojimą, kadangi jos anaiptol nėra vien tik atkartojamasis Paskutiniosios Vakarienės prisiminimas. Mišių liturgija veda žmogų per metus Evangelijos įvykių tvarka, bet per Mišias pati Išganymo istorija yra iš naujo pergyvenama ir įprasminama.

Pagonims Mišios pakeitė tai, ką žydai perimdavo pirmiausia šeimose: tradiciją ir istoriją. Maža to, susikūrus nikėjiškai Bažnyčiai, ji išstūmė visiems įprastus pagoniškus ritualus ir turėjo pakeisti juos savais. Tuo būdu Šv. Mišios perėmė pagoniškų misterijų bruožus, kada tikintieji tampa vaizduojamųjų įvykių dalyviais.

Apie krikščionių sakramentų ryšį su antikinėmis misterijomis prirašyta kalnai literatūros. Dalis autorių (vargu ar tikrų krikščionių) bandė vaizduoti Vakarų ir Rytų mistinės minties sąveikos procesą, kuris vainikuojamas įprasminant krikščionišką dogminį apreiškimą. Krikščionybės nekentėjai, priešingai, visą jos turinį, įskaitant sakramentus, bando kildinti iš pagonybės. Vis dėlto neabejotinos analogijos tarp Šv. Mišių ir ankstesniųjų pagoniškų misterijų tikinčiajam negali nerūpėti. Atramos tašku čia galbūt tiktų pasirinkti nikėjiškos krikščionybės bei jos žydiško šaltinio sugretinimą.

Kalbėti apie kokią nors pagonišką Eucharistijos kilmę yra absurdas kiekvienam, pažįstančiam giliai judėjišką Evangelijos foną ir suprantančiam Paskutiniosios Vakarienės prasmę. Tačiau, kaip kalbėta, nikėjiškos Šv. Mišios jokiu būdu nėra vien tik Paskutiniosios Vakarienės atkartojimas. Mokydama buvusius pagonis savaip perinterpretuotos („nujudėjintos“) krikščionybės nikėjiška Bažnyčia turėjo įkalti į jų galvas suprantamas ir privalomas dogmas apie tai, kodėl žmonijos Išganymas iki tam tikro laiko buvo susijęs su tokia kiekvieno romėno akyse „niekinga“ tauta kaip žydai, taip pat visiems laikams iš kartų į kartą įtvirtinti savą Biblijos pasakojimų interpretaciją.

Būtent tam ir pasinaudota antikinių misterijų pavyzdžiu, iš naujo perkuriant jas pagal naują užduotį Šv. Mišių forma. Taip žmogus išgyvena savo naują tikėjimą savaitė po savaitės bažnytinėje liturgijoje, kurioje per visus metus pažįsta, kad nuo jos ir jos sakramentų priklauso jo Išganymas. Liturgijoje jis mokomas ir tam Išganymui reikalingų dogminių tiesų, todėl nebeįsivaizduoja savo tikėjimo be bažnytinių apeigų. Gyvenimas anapus bažnyčios sienų tėra tik mūšio laukas už jo sielą. Tikinčiajam nėra jokio reikalo bandyti keisti ką nors išorinėje tvarkoje, nes tai D-vo pastatytos valdžios reikalas. Jis tik privalo elgtis ten taip, kaip mokomas, o nesėkmės atveju skubėti į bažnyčią išpažinties. Krikščionybės pilnatvė – pati Bažnyčia, kuri yra kunigų hierarchija, o tikėjimo praktinė esmė – bažnytinė liturgija. Visa ko centrinę vietą užima būtent Šv. Mišios = mysterium fidei, tikėjimo paslaptis ir Šventoji Misterija. Pastaroji tačiau įmanoma tik D-vo namuose, todėl ne tiek kiekvieno asmens kūnas yra Šventosios Dvasios (D-vo) buveinė, kiek bažnyčios pastatas. D-vas visur, bet praktiškai – šventoriaus teritorijoje.

Tai, kad per metus bažnyčioje liturgiškai atkartojama visa Išganymo istorija, o asmuo per Šventąją Mišių Misteriją, misterium fidei, tampa visų jos įvykių dalyviu, liudija gausūs Šv. Mišių aiškinimai ir aprašymai, plg.: „Mišių metu mes esame kryžiaus papėdėje“ (Šv. Mišių tvarka pagal 1962 m. Romos Mišiolą). Pravoslavų kultūroje šią Misteriją literatūriškai išdėstė Nikolajus Gogolis (ČIA).

Nors ir Rytų Bažnyčia tiki mistinį Aukos sudabartinimą (tiksliau – esantį anapus laiko), joje jis įgauna net pakankamai bauginančią okultinę formą, kada Aukojamoji Duona, kuri atvaizduoja Kristaus Kūną, rituališkai duriama ritualine ietimi*.

Ar tai galėjo turėti ką nors bendro su pirmųjų krikščionių žydų krikščionybe? Jiems egzistavo tik neabejotina D-viškoji Tora – Įstatymas, apie kurį Viešpats sakė atėjęs ne naikinti, bet (į)vykdyti, t.y. Savo Auka padaryti tai, ko neįstengia žmogus. Įstatymai išlieka, Viešpats juos papildo ir net sugriežtina, bet pasikeičia ne Tora („Senasis Testamentas“, t.y. Senojo Testamento Penkiaknygės TEKSTO reikšmė), bet – D-vo Sutartis su Savo tauta. Pranašo Jeremijo minima Naujoji Sandora (Jer 31, 30–33) sudaroma Golgotoje Mesijo paaukotu Krauju. Tai dar ne visas pranašautas išsipildymas, bet viso išsipildymo pradžia, kurio pabaiga ir pilnatvė – Viešpaties atėjimas šlovėje (plg. KBK 302). Iki to laiko Geroji Naujiena išplečiama į visą pasaulį, o D-vo Tauta praplečiama į visą žmoniją. Tačiau jei Įstatymas nepanaikintas, tai nepanaikintos ir visos jame D-vo įsakytos šventės, jos tebešvenčiamos Naujosios Sandoros sąlygomis. Svarbiausia iš jų – Šabãtas (Ramybė), reikalaujantis septintąją savo gyvenimo dalį besąlygiškai skirti D-vui, – yra Apokaliptinės Ramybės, būsimosios Pažadėtosios Žemės po naujuoju Dangumi priartėjimo šventimas (Hebr 3, 7–11, 15–19; 4, 1–9, kur σαββατισμος = ‘šabatavimas’), įgaunantis naują prasmę tiek D-vo Ramybėje septintąją dieną po visų Išganymo darbų Mesijo Kape, tiek tai Ramybei apsivainikuojant Prisikėlimu mistinę Aštuntąją kūrybos užbaigimo (galutinio tobulumo) dieną. Būtent tai – Viešpaties Auka pasiekiamas bei Jo Prisikėlimu patvirtintas D-viškosios Ramybės Jo Pažadėtojoje Karalystėje laukimas – ir prisimenamas laužant duoną ir atkartojant Paskutiniąją Vakarienę pagal Paties Viešpaties žodžius.

Paskutiniosios Vakarienės metu Viešpats perkėlė paaukotų avinėlių krauju išgelbėjimo nuo pirmgimių mirties bei išėjimo iš vergovės Egipte atminimą į Savo Kraujo Aukos atminimą išeinant iš vergovės nuodėmei. Viešpats dar buvo čia pat, gyvas kartu su mokiniais prie stalo, todėl gėrimas vyno, Kuris turėjo tapti Jo Kraujo atminimu, vargu ar buvo suvokiamas transsubstanciacijos prasme. Greičiau Jono teologijoje siūlymas valgyti Viešpaties Kūną ir gerti Jo Kraują buvo suvokiamas žmogaus būties palaikymu paaukotos Išganytojo Gyvybės sąskaita, t.y. pripažįstant save Išganytojo kraugeriu, kaltu atperkamomis nuodėmėmis, bet ne šiaip kaip stebuklingas D-vo „gabaliuko“ prarijimas.

Savo kūno ir kraujo jungimas su Išganytojo Auka palaiko gyvybę (Išganymą) visų, kurie jungiasi į Kristaus Kūną, o tai leidžia patį gyvenimą padaryti nuolatine Auka Kristuje už save ir už kitus.

Ar tai panašu į pasaulio gentims sudogmintą naują tikėjimą? Juk vakardienos pagonims, priešingai, pirmojoje vietoje buvo pati Šventoji Misterija su liturginiais išgyvenimais, juoba kad ir jokio draudimo gerti kraują jie niekad nežinojo!

Taigi ir Eucharistijos suvokimas, atitrūkęs nuo autentiško šaltinio ir perkeltas į vakardienos pagonio pasaulį, daugiau derėjo iškilmingam ritualui nei kasdienio gyvenimo kaip aukos Kristuje (Komunijos Kristui) suvokimui. Didžiai abejotina, ar toks suvokimas buvo ir ar galėjo iš viso atsirasti pirminėje žydų Bažnyčioje. Jo stoka (bent masinėje sąmonėje) tik pagilino Nikėjoje sukurtą prarają tarp krikščionių žydų ir krikščionių iš genčių.

Pasibaisėjęs jau anapus abraominių ribų į „visos žmonijos humaninę religiją“ žengiančiu modernizmu, bandžiau lankyti lotynų Mišias, bet išgirdęs kaip greta už neklusnumą įstatymui atiduotų žvėrims šv. Felicitos bei šv. Perpetujos paminimas ne Benediktas XVI, bet (suprantama) dabartinis Romos vyskupas (taip ir nepaneigęs pareiškimo, kad susitikimas su antikrikščioniško įstatymo nevykdžiusia moterimi nereiškia jai pritarimo, taip pat ir neatkirto didžiausios katalikų šalies Prancūzijos prezidentui, kuriam bet koks balsų dauguma priimamas įstatymas yra neginčytina pareiga), o be to, dar išgirdęs ir demokratinės prezidentės paminėjimą, supratau, kad šios Mišios tik rodo į modernias, kaip į savo natūralią mirtį.

Reformacijos pastangos dehelenizuoti nikėjišką tikėjimą kilo anaiptol ne dėl kokio nors pirminės Bažnyčios atgimimo, bet greičiau – jaunajam kapitalizmui sukylant prieš hierarchijų ir autoritetų draudimus: viskas turėjo tapti lėkštai suprantama paprastu verslininko mąstymu, kuris pakeitė antikinių graikų filosofijas. Tačiau pirminė Bažnyčia – tai ne verslūs anglosaksai ir ne gudrūs graikai, bet Sandorą su savo D-vu turinti tauta, pašaukta išplėsti Sandorą (Kristaus Kūną) į visą žmoniją. Todėl ir viso Izraelio atsivertimas – tai ne ėjimas į svetimas Misterijas, bet originalių santykių su savo Mesiju atkūrimas. Toks atkūrimas nereikalingas genčių, kurios atstūmė žydus krikščionis kaip svetimus. Juk „pagonių laikas“ (žr. Lk 21, 24) regimai baigėsi!

________________________________________________

* Ne taip jau seniai dar bandžiau ginčytis su tradicinio žydų tikėjimo korespondentu Izraelyje, norėjusiu man įrodyti, neva krikščioniškos Mišios yra okultizmas ir burtininkavimas. Mat korespondentas buvo išeivis iš maskoliškos provincijos ir geriau už mane išmanė pravoslavų Mišias, o aš jam kalbėjau apie katalikiškas. Tik dabar suprantu, kodėl ir pravoslavas L. Tolstojus laikė savo Mišias burtininkavimu. Iš tikrųjų simboliniai veiksmai, skirti kokiam nors asmeniui sužeisti, bet atliekami su jį vaizduojančiu pakaitalu, yra gerai žinomi begalei burtininkių, jau neminint juodosios magijos vudu religijoje. Viena, kad laužydami konsekruojamą duoną krikščionys nuo seniausių laikų daro tai, ką apie įprastą duonos laužymą, palygintą su Savo Kūnu konkrečioje situacijoje, prisakė daryti Pats Kristus. Kas kita – kurti teatralizuotą misteriją „nukankinant“ Eucharistinę Duoną! Čia net ateina į galvą antisemitų platinami atvirkštiniai siužetai – kaip žydai „nukankina“ per Eucharistiją gautą Komunijos Duoną. Kas čia perkeliama „с больной головы на здоровую“?

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
13 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Šiandien per LRT

Laurinkus teisingai pastebėjo,kad Lietuvoje nėra diskusijos apie taip, kaip gyvens Lietuva,kai keisis Europos Sąjunga.Čia ir yra tas taškas,kai turime susizgribti,kiek mumyse yra ir bus krikščionybės,kai ateis išbandymų metas.Tai mūsų išlikimo klausimas,kaip gal net ir Europos.

Fariziejus

perveskit 2 proc. vargstančiai Bažnyčiai.

Mes pervedam

bažnyčiai savo parapijos.

Dieviškoji Tvora

Opiumas liaudžiai

burn

vaikystėje buvo šlykštu valgyti tą numirėlio Kristaus kūną kurį kišdavo kunigai į burną

Jota

Dar tokios makalynės neteko skaityti. Palmaitis nesuvokia nei Kristaus Aukos esmės, nei komunijos (jungimosi su Juo), nei bendravimo su Kristumi. Tiesa sumaišyta su fantazijomis taip, kad visko nagrinėti net neverta pradėti. Teisingai patarė kunigas, kad su Palmaičiu išvis neverta leistis nei į ginčus, nei aiškinti jam ką nors. Linkiu Palmaičiui tik viena: užmegzti ryšį su Kristumi, pajusti Jį sieloje ir stengtis pamažu pažinti, galbūt tada ištirps tūžmastis ir neapykanta žmonėms, pasveiks protas ir siela. Jūs (skaitytojai) kaip norit – jei neturit ką veikti, galit leistis jo klaidinami. Bet tikrai iš širdies patarčiau veikiau skaityti autoritetingesnius Bažnyčios raštus, pirmiausia Šventąjį Raštą (Palmaitis žiauriai painiojasi (o gal tyčia siekdamas skaitytojus suklaidinti) su Senojo Įstatymo išpildymu – iš kažkur jis ištraukė, kad neva… Skaityti daugiau »

Jota > burn

Jei tau Kristus numirėlis, tai ir tu būsi numirėlis per amžius.

Dieviškoji Tvora

Kūnas, kraujas – matyt praeityje būta kanibalizmo. Beje, jei per komuniją tikintiesiems būtų dalijamas ne tik Kristaus kūnas, bet ir kraujas (spiritus vini pavidalu), tai ir šiandien bažnyčios būtų pilnos.

VaidasVDS

Jota, tikroji Bažnyčia (nematoma) yra visų tikėjimų tikinčiųjų bendrystė, tikint vieną Dievą. Būtent, bendrystė, o ne skaldymasis, pykčiai, apkalbos, prakeiksmai, neapykanta, nepakantumas. Manęs nejaudina Leto teorijos, nes jo tikrai nėra tikros. Jos yra šiek tiek nacionalinės (dėl žydų neva didelės svarbos), šiek tie savanaudiškos (savųjų dogmos yra faktiškai šventos dogmos) ir labai įmantriai (ir gana logiškai) intelektualiai išaiškintos. Kai kam tas daro didelį įspūdį. Bet kaip žmogus man Letas vis tiek imponuoja. Neabejoju, kad jis pats yra įtikėjęs į savas teorijas, kaip ir kitų religijų dogmatikai yra įtikėję tiek savo tiesomis, tiek savais šventais raštais. Tik ar ne per daug pasaulyje visiškai šventų raštų?… Žmonės kuria ir, tikriausiai, vis dar kurs ir materialias bažnyčias, ir kitokias žmonių organizacijas, bet nei… Skaityti daugiau »

burn

To „Jota > burn 2016-04-15 11:00” tai nori pasakyti kad Kristus apsimetė numiręs o paskui pabėgo iš kapo, arba draugeliai išnešė iš kapo Kristų o paskui pripūtė arabų apie Kristaus numirėlio prisikėlimą kad išvengtų persekiojimo ir niekas Kritaus neieškotų ar kaip?

???

O senovėje aborigenai nukautus priešus suvalgydavo? Ko siekiama konkrečiai verčiant Lietuvos vaikus valgyti žydo Kristaus kūną bažnyčioje?

Letas Palmaitis

Patarčiau jotai pakeisti niką į „bažnyčia”.
Tegu nukopijuoja čia vietą, kur sakiau neva „ST panaikintas”. Prie ko čia šventės?
Tik Laodikėjos susirinkimas ir tik 364 m. uždraudė švęsti D-vo Toroje įsakytas ir pavadintas amžinomis šventes visiems krikščionims, įskaitant žydus (t.y. žydų tauta kartu su pirmąja Bažnyčia „panaikinta”, o apie tai ir kalbama).
Nesuprasdama turinio, anoniminė „bažnyčia” griebiasi anoniminio kunigo.

Letas Palmaitis dėl terminų

Nikėjiškomis pavadinau bažnyčias, susidariusias po pirmojo visuotinio susirinkimo Nikėjoje, įskaitant vėliau atsiskyrusias. Nesiimu tvirtinti, kad šis terminas tinkamas, tačiau patogus kalbant apie ikinikėjiškas bendruomenes, tarp jų – apie pirmąją apaštalų Bažnyčią, kurios atgimimo požymių dabar ir yra sutinkamai su Lk 21, 24 bei Rom 11,25-26. Kita vertus, terminas „katalikų” yra dviprasmis, nes reiškia „visuotinis”, o tokiais save vadina ir pravoslavai. Reikia sakyti „Romos katalikų”. Kad Romos katalikų ir yra pilnai Tikrasis Kristaus Kūnas ir niekas daugiau, buvo galima teigti bent iki Kim Davis „poelgio”, t.y. Romos vyskupo + Lombardi „poelgio”, iškėlusio balsų daugumos įstatymus aukščiau D-vo ir paniekinusio pirmuosius Bažnyčios kankinius. Tai tik patvirtina gilėjantis nesuderinamumas RKB viduje (levfebrininkai anaiptol nėra vieninteliai oponentai, bet naujų XIX-XX dogmatų serija daro grįžimą… Skaityti daugiau »

13
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top