Nikėjiška čia vadinama krikščionybė, poapaštaliniu laikotarpiu intensyviai plitusi anapus Šventosios Žemės pirmiausiai graikų–romėnų kultūros pasaulyje, o iš ten – ir kaimyninuose kraštuose. Pavadinimas paimtas iš krikščionybės esmę įsakmiai dogmiškai apibrėžusių Pirmojo Visuotinio Bažnyčios susirinkimo Nikėjoje (325 m.) ir Antrojo – Konstantinopolyje (381), nors abudu iš esmės tik tvirtino, jau remdamiesi imperatoriaus krikščionio valstybiniu autoritetu, tas teologines tikėjimo interpretacijas, kurios be didelio prieštaravimo rutuliojosi Vakaruose ir Rytuose jau nuo I amžiaus pabaigos. Įvertindamas dabartinę nikėjiškos krikščionybės situaciją, autorius svarsto alternatyvinės krikščionybės galimumą nesuteikdamas sau kritiko vaidmens ir pats išlikdamas nikėjiško išpažinimo rėmuose.
Nikėjiška krikščionybė ir graikų filosofija
Nikėjiškai krikščionybei mūsų dienomis reikia priskirti beveik visas žinomas krikščioniškas denominacijas, vienaip ar kitaip kilusias iš senųjų tradicinių (ar nuo jų atskilusias) po 381 m., įskaitant tiek monofizitus ir nestorijonus, tiek ir neoprotestantiškas (charizmatines evangeliškas), kai kada (revidavus) iš dalies net ir atmetančias dalį pačių nikėjiškų dogmatų. Tam tikra prasme čia patektų net ir ikinikėjiški arijonai, nes itin gajos vienokios ar kitokios arijonizmo „idėjos“ nuolat kilo visais laikais ir tebekyla daugelyje denominacijų tarp įvairiausių savamokslių „atradėjų“. Visam šiam srautui yra būdinga tai, ką būsimasis popiežius Jozefas Ratzingeris (dabartinis Benediktas XVI) garsiajame „Įvade į krikščionybę“ pavadino „Ankstyvosios Bažnyčios apsisprendimu už filosofiją“. Ypač neoprotestantų raštuose populiari yra nuomonė, kad denominacijų neva būta visais laikais, bet tas „nelemtas Konstantinas“ nutarė sukurti savo imperijai vieningą valstybinę ideologiją, o todėl neva jėga privertė visus išpažinti tik savo „katalikišką“ versiją, o kitas uždrausti, bet tai neva ir buvo padaryta 325 m.
Kad jau šis susirinkimas svarstė anuo laiku svarbiausią teologinį skilimą tarp ortodoksų ir arijonų, yra tiesa, bet kad būtų buvusi prievarta įvesta viena privaloma traktuotė – ne.
[Vakarų neoprotestantai būtinai keiksnoja ją kažkodėl „katalikiška“ turėdami galvoje Romą, bet nors ir patys katalikai čia vargu ar ims prieštarauti, tai yra klaida, nes termino „katalikiškas tikėjimas“ (žinomo nuo 108 m.) siejimas būtent su Roma yra vėlesnis, įsitvirtinęs po 1054 m. (stačiatikiai ir dabar tebevadina save graikišku terminu katalikai „visuotininkai“), o tipiški pačios Romos katalikybės bruožai galutinai susiformuoja tik tarp Kliuni sąjūdžio pergalės (Popiežiaus Grigaliaus VII „Dictatus Papae“, 1075) ir Tridento susirinkimo (1545–1563) nutarimų įgyvendinimo].
Du pirmieji Visuotiniai Senosios Bažnyčios susirinkimai, be abejo, numatė „privalomą teisingą tikėjimą“, tačiau praktiškai šitaip neišėjo, nes paskesni suvažiavimai tik tuo ir užsiiminėjo, kad vis tobulino dogmatiką atmesdami be perstojo atsirandančias naujoves tiek apibrėžiant „Kristaus Prigimtis“ bei Jų santykį, tiek atvaizdų (ikonų) garbinimą / negarbinimą ir pan.
Iš pagonių atverstiems krikščionims „apsisprendus už filosofiją“, svarbiausią problemą sudarė reikalas logiškai pagrįsti Kristaus D-vystę tuo pat metu nenusižengiant skelbiamam monoteizmui. Trejybinis D-vo suvokimas šį uždavinį tariamai lengvino. Tokia filosofinė problema galėjo kilti tik pagoniškoje antikinėje tradicijoje, tačiau ko gero, jos net nebūtų buvę bent anuometinėje judėjiškoje tradicijoje, kuriai tiek filosofija, tiek teologija buvo svetimi dalykai: visos problemos sprendžiamos tik atrandant ar neatrandant atramos Toroje, Pranašuose ir Raštuose.
Bažnyčios susirinkimai: Šventosios Dvasios įkvėpimas ar D-vo kantrybė?
Ginčai, vykę minėtose aistringose graikiškose kovose, ne kartą baigdavosi oponentų fiziniu žlugdymu – luošinimu, nužudymu, o pačios kovos greičiau primindavo dabartines parlamentines su jų partijomis, frakcijomis ir lobizmu (kai kada panėšėjo net į jakobinų Konventą arba Stalino „parodomuosius procesus“ nuteisiant myriop eretikus „nukrypistus“ – plg. vad. „plėšikų susirinkimą“ Efeze 449 m. prieš diafizitus, neva nestorijonus). Dažnai pats vyskupų likimas priklausė nuo eilinės partijos laimėjimo. Pralaimėjusieji netekdavo ne vien garbingos pozicijos, bet ir viso turto, o kada ne kada – ir gyvybės. Todėl neapsieita ir be papirkimų. Oponentai beveik visada stengėsi palenkti imperatorių į savo pusę, nes nuo suinteresuoto imperatoriaus galėjo priklausyti ir ginčo rezultatas. Romos popiežiaus partija laimėdavo anaiptol ne visada, o pats Romos popiežius net galėjo būti suimtas, iš Romos nugabentas pas imperatorių į Konstantinopolį bei ten žiauriai kankinamas (pvz., Martynas I, miręs tremtyje 655 m.). Eretikų kankinimų neminėkim – jų persekiojimas kartais mažai skyrėsi nuo pačių krikščionių persekiojimų pagonybės laikais.
Reikia pripažinti, kad Rytuose ir Vakaruose išaugusi vienoda teologinė sistema ir dabar atrodo nuostabiai darni, be tokiomis aplinkybėmis laukiamų vidinių prieštaravimų. Tai tarytum patvirtina įsitikinimą, kad visuotiniame Bažnyčios susirinkime veikia Šventoji Dvasia, nors tuo tarpu sunku suprasti, kodėl „Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), šimtų vyskupų susirinkimai galėjo vykti ne Jo, bet savo vardu, nes vienas susirinkimas ne kartą atmesdavo ankstesnio susirinkimo nutarimus – pvz., Chalkedono Visuotinis susirinkimas 451 m. atmetė minėto 449 m. (antrojo) Efezo susirinkimo nutarimus.
Apie Konstantinopolio vyskupo Nestorijaus asmeninį priešą Aleksandrijos vyskupą – vieną iš Bažnyčios tėvų – šv. Kirilą net ir pravoslavų šaltiniai rašo, kad jis kantriai laukė kokios nors neatsargios kalbos klaidos Nestorijaus pamoksluose, kad pasinaudojęs apkaltintų erezija ir sutriuškintų. Garsus nestorianizmas (paplitęs vėlesniais laikais ir neturėjęs nieko bendro su Nestorijaus teologija) iš dalies ir atsirado šių pastangų dėka. Mat Nestorijus atsargiai siūlė pakeisti terminą D-vo Motina (kurį ir pats vartojo tada ir vėliau) terminu Kristaus Motina, kad būtų išvengta Švč. Mergelės sudievinimo ir jai nebūtų priskiriama priešegzistencija laikų pradžioje. Kirilas Aleksandrietis išvedė iš čia Kristaus Prigimčių išskyrimą. Užsitikrinęs Romos popiežiaus pritarimą, prieš Trečiąjį Visuotinį susirinkimą Efeze (431 m.) Kirilas surašė 12 prakeikimų Nestorijui, į kuriuos Nestorijus atsakė savais prakeikimais.
Dėl šio ginčo sušaukti bent trys visuotiniai susirinkimai (Trečiasis Efeze, Antrasis Efezo „Plėšikiškas“ ir Ketvirtasis Chalkedone, iš vienos pusės, nubaudęs daugelį Nestorijaus priešų, iš kitos, paskelbęs garsiąją Prigimčių formulę „Nesuliejamai ir Neatskiriamai“ bei įsakmiai įtvirtinęs terminą D-vo Motina su visomis jo pasekmėmis iki pat plačiai paplitusios Dangaus Karalienės, kuri galų gale pavirsta kosmine visatos Karaliene dabartiniame KBK lietuviškame tekste (KBK 966, bet plg. Jer 44, 17 ir toliau).
[Užbėgdamas visoms reakcijoms už akių, autorius pareiškia, kad neabejoja katalikišku teiginiu, jog Švč. Marija, t.y. Mirjam, yra Bažnyčios Motina, ir laiko pasakymą „Mergelė tapusi Bažnyčia“ nuostabiai tiksliu, tačiau įsitikinęs, kad Nestorijaus perspėjimą patvirtino… Pats D-vas, leidęs už tai krikščionims islamiškąjį varžovą vos ne tuojau po Chalkedono – žr. Korano surą al-Mā’ida, 116, pvz., quran-online.ru/5:116!]
Bet koks aiškinimas, suvoktas kaip Nikėjos išpažinimo iškraipymas, buvo laikomas šventvagyste, D-vo niekinimu, todėl krikščioniška meilė niekintojui būtų buvusi traktuota kaip nuodėmė. Matyt dėl šios priežasties gausūs savitarpio prakeikimai yra vienas būdingiausių anų didžiųjų susirinkimų bruožas. Pastebėkim, kad visame Naujajame Testamente, prakeikimas (anatema) pabrėžtinai uždedamas tik skelbiantiems „kitokią Evangeliją“ (Gal 1, 8– 9). Kur ne kur minimos ir erezijos, tačiau išvardijant žmonių grupes, nepaveldėsiančias D-vo Karalystės, minimi tik stabmeldžiai bei gyvenantieji sunkiose nuodėmėse (1 Kor 6, 9–10), o kalbõs apie „prakeiktus eretikus“ visai nėra.
Kadangi Šventosios Dvasios veikimas vargu ar suderinamas su neapykanta, fiziniu luošinimu ar neteisingais prakeikimais, greičiau vertėtų pamąstyti apie begalinę D-vo kantrybę išbandant tolesnę krikščionių veiklą ir sudarant progą bet kokiomis aplinkybėmis gausinti šventųjų skaičių, nors krikščioniškos meilės paniekinimas turėjo būti akivaizdus. Kad ir kokiomis priemonėmis tarp savęs kovodami, didieji vyskupai dirbo bendrą kūrybinį darbą, kurio rezultatas ir yra tradicinis nikėjiškos dogmatikos darnumas. Matyt pats gilus visuomenės atsidavimas Kristaus Asmens Paslapčiai ir davė postūmį gyvybingai tūkstantmẽtei nikėjiškos krikščionybės istorijai, o būtent tai ir buvo svarbu.
Mokslas ar D-vo palaimintas „Nepaaiškinamojo paaiškinimas“?
Įsidėmėtina, kad didieji susirinkimai svarstė anaiptol ne Evangelijos žinią, bet klausimus, kurie iš principo viršija žmogaus proto ribas. Todėl kad ir Paties D-vo duotas (Šventosios Dvasios padiktuotas) jų paaiškinimas vargu ar būtų suprantamas žmogui apskritai (plg. sukurtosios Visatos aprašymą pagal anų laikų žmogaus suvokimą Pradžios knygoje – su vandens bedugne, kurią nuo Žemės atskiria kietas dangaus skliautas, turintis langus vandeniui nuleisti – ar kas būtų supratęs dėstymą Einšteino reliatyvumo teorijos formulėmis? ar tikėjimas yra mokslo, ar dorovės sritis? kas svarbiau Išganymui: „Prigimčių santykis“ ar Mt 5–6?) Jei šitaip suprastume, turėtume pripažinti, kad garsioji nikėjiška dogmatika (bent dar nesuskilusios Bažnyčios laikų) tėra tik D-vo kantriai leistas „paaiškintas“ tikėjimas Nepaaiškinamuoju, bet toli gražu nėra formulės, kuriomis moksliškai (ir be jokios pagarbios baimės, su pagonims būdingu stačiokiškumu) būtų įrodoma, „iš ko susidaro D-vas ir kaip Jis funkcionuoja“. Beje, apie galimą tokių svarstymų šventvagystę kartais perspėdavo net ir ano meto vyskupai.
Kas pasakyta, nereiškia, neva nikėjiškos dogmos būtų „blogos“ arba „neteisingos“. Greičiau tai pakankamai tobulas scholastinis instrumentas tikėjimui vienyti, paaiškinti ir ginti atitinkamų laikų atitinkamoje aplinkoje.