Letas Palmaitis. Nikėjiškos krikščionybės retrospektyva [2]: Dvi autentiškos tikėjimo versijos ir „über alles“

Tęsinys. Pirmoji dalis – ČIA.

D-vo Tauta

Nors didžiųjų susirinkimų pastangos suformuluoti visiems krikščionims vieną privalomą suvokimą taip ir nedavė pageidaujamų rezultatų, vargu ar teisinga yra nuomonė, neva tikėjimo įvairovė tokia pat sena, kaip ir pati krikščionybė. Atskaitos tašku imtinas Apaštalų susirinkimas Jeruzalėje tarp 49 ir 51 m., kuris nubrėžė dvi pamatines krikščioniškas praktikas: žydų, priėmusių Kristų (Mesiją, „Pateptąjį“) savo ir viso pasaulio Išganytoju bei vėl ateisiančiu Raštuose žadėtu Karaliumi, ir įtikėjusių pagonių, kurie priklauso tam pačiam Abraomo paveldui pagal tikėjimą. Reikalavimai vieniems ir kitiems skiriasi. Griežčiausi yra žydams, gimusiems Įstatyme ir apipjaustytiems. Užtat įtikėjusiems iš pagonių, kurie priima Kristų savo Išganytoju ir gyvena Jo skelbiamą krikščionišką gyvenimą (Septuaginta Apd 15, 29: „ir nedaryti kitiems to, ko nenori sau“ – plg. Mt 5–6), apipjaustymas nereikalingas, tačiau būtina susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvūnų mėsos ir ištvirkavimo. Tai anaiptol nereiškia, neva jiems nereikia žinoti viso įstatymo, kuris „kiekviename mieste turi savo skelbėjų, kurie kas šabatą jį skaito sinagogose“ (Apd 15, 1–34). Tokiu atveju išeina, kad D-vo pašauktosios žydų tautos vaidmuo neišnyksta: vadovaujant patiems žydams krikščionims nuo pat pirmųjų apaštalų, D-vo Tauta praplečiama į kitas viso pasaulio gentis (gōjīm), priima jas į save Kristaus galia įsūnydama Abraomui.

Čia ir peršasi paprasta ir labai abraomiška mintis: pats terminas tauta yra tikras tik tuomet, kada jis taikomas D-vo Tautai. Visos kitos tautos tėra tik „gentys, языки – язычники“ (hebr. gōjīm, nors žodžiu gōj „gentis, viena iš tautų“ Biblijoje kartais vadinami ir patys žydai). Tikra tauta yra tik viena: tai D-vo Tauta, tobulas Antrasis Adomas Mesijo Kūne.

Išeina, kad savo tautos sudievinimas ne Mesijo Kūne yra viena iš pagonybės apraiškų, stabmeldystė, kurią rasime ne vien garsiajame Deutschland über alles! bet ir kai kuriose ekstremistinėse pranašysčių traktuotėse tradiciniame rabiniškame judaizme (savo ruožtu neišvengiamai pripažįstančiame ir visų tautų vienybę su žydais būsimoje mesijinėje karalystėje). Ne „gojų“ reikalas už tai žydus smerkti, nes tūkstantmetės skriaudos, pogromai, varinėjimai, žudynės, kurias įvairiais laikais darė išpažįstantiems Vieną D-vą žydams aplinkinės tautos dar iki krikščionybės atsiradimo, o paskui, deja, ir patys „krikščionys“, yra istorinis faktas, o ką blogo padarė kitiems žydų tauta, tėra tik savo nusikaltimus pateisinančių antisemitų teorijos, todėl būtų net keista nelaukti iš žydų ir atitinkamos žmogiškos reakcijos. Bet tai jau kita tema.

Šios publikacijos autorius labai rimtai žiūri į istorinį padavimą apie baisius reiškinius, kurie neleido žydams pagal imperatoriaus Julijono (361–363 m.) unikalų (matyt D-vo numatytą Savo perspėjimui) leidimą atstatyti Jeruzalėje Šventyklos. Tačiau tai nereiškia, kad Šventyklos sugriovimas 70 m. parodė, neva Naujoji Sandora „panaikinusi“ (logiškai – kartu ir su pačia žydų tauta) D-vo įstatymą (bet žr. Mt 5, 17) – plg. kad ir 10 Įsakymų, įrašomus kiekviename krikščionių katekizme, arba Viešpaties perspėjimą apie šabãto svarbą ir po Atpirkimo Golgotoje (Mt 24, 20). Todėl tolesnė vienos D-vo Tautos raida aprėpė krikščionis žydus, tebevykdančius savo pašaukimą iki visa ko išsipildymo (Mt 5, 18), t.y. iki Kristaus Antrojo atėjimo, ir krikščionis iš pagoniškų tautų, kurie per tą patį laiką turėjo toliau evangelizuoti visą pasaulį. Šio proceso gale, kada numatytoji visų pagonių pilnumą bus įėjusi į D-vo Karalystę, bus išganyta ir visa išlikusi žydų tauta (Rom 11, 25–26).

Anachroniškas pirmosios Bažnyčios mėgdžiojimas ir dvi pirmųjų krikščionių versijos

Dabartinių neoprotestantų praktika bet kurią iš vis gausėjančių sektų vadinti „bažnyčia“, pagal pirmųjų krikščionių bendruomenes bei atitinkamai ir Apreiškime šv. Jonui minimas septynias bažnyčias, neatsižvelgia į tai, kad gimusios krikščionybės uždavinys buvo krikščioninti visą pasaulį, bet ne vien atskirus individus, o tai reiškė, kad laikui bėgant pabirų bendruomenių epocha turėjo baigtis, o jų vietoje turėjo rastis organizuotų krikščioniškų visuomenių – bažnyčių-valstybių (idealiu atveju – viena į visą pasaulį plintanti Išganomoji Bažnyčia-krikščioniška valstybė). Joms pavyzdžiu tegalėjo būti tik biblijinė Senojo Izraelio teokratija.

Kitas su dabartinėmis krikščioniškomis denominacijomis susijęs reiškinys yra tai, kad net ir dabartinės populiarios charizmatinės galėjo atsirasti tik dėka kapitalistinio išlaisvinimo iš bet kokių varžančių autoritetų po maždaug pusantro tūkstantmečio jau egzistavusios nikėjiškos krikščionybės. Vienaip ar kitaip, visas protestantizmas ir neoprotestantizmas yra išvestiniai iš nikėjiškos krikščionybės, bet ne betarpiškai iš pirmosios nežydiškos, todėl genetiškai ir priskirtini nikėjiškai krikščionybei.

Tokiu būdu iš esmės turime tik dvi krikščionybės versijas: žydišką ir nežydišką. Kyla tik klausimas, kiek nikėjiška krikščionybė apskritai atitinka (arba visai neatitinka) pirminę nežydišką.

Über alles kalėdinėje eglutėje ir partenonuose

Neseniai švęstos Kalėdos davė progą dar kartą apmąstyti nikėjiškos krikščionybės viduje vykstantį tikėjimo esmės pakeitimą. III a. Likijos miesto Myros (dabartinėje Antalijoje, Turkijoje) vyskupo šv. Mikalojaus (270–343) pavirtimas iš Laplandijos atkeliaujančiu agresyviu priešistoriniu pagonišku padaru, plastmasėje atvaizduojamu nepadoriai šokančiu supermarketo Xmas herojumi su vogtu vardu „Santa (Klaus)“, yra perdėm akivaizdus ir nevertas aptarimo. Daug įdomesnis yra Kalėdų eglutės reikšmių kontekstas. Autorius, pats puoselėjantis kalėdinės eglutės tradiciją, neketina jos kritikuoti ar neigti, juo labiau – kartoti siaubus apie paaukotų žmonių vidurius, šiaurės pagonių priešistorėje iškabinėtus ant eglių apsaugai nuo šalčio dievybės. Net jei priešistorė būtų betarpiškai pagoniška, pats paprotys, jei skiriamas ne dievaičiams, bet Kristui, jau nebepagoniškas. Tačiau būtent gražios kalėdinės eglutės peripetijos ir kelia klausimą, kam skiriamas šis grožis.

Daugelis pripažįsta, kad dabartinės kalėdinės eglutės tradicija plito iš Vokietijos. Vokiečių kalėdinė muzika tapusi klasika, ypač „Tylios nakties“ giesmė. Ne mažiau vokiška yra ir populiari O Tannenbaum! „O Eglute!“, kurioje kreipiamasi betarpiškai į amžinai žaliuojantį medį, pastovumo ir ištikimybės pavyzdį, plg. žodžius Kokie žali Tavo lapeliai, Tu gali (esi verta) man patikti! Kaip dažnai mane džiugino Tavo medis net ir ne Kalėdų laiku! Tavo apranga turi ko pamokyti: Viltis ir Pastovumas visada suteiks paguodos ir jėgų! Matome, kad pastovumas darosi ištikimybės simboliu, todėl jo grožis tinka švenčiant įvairiausius dalykus, nebūtinai Kristaus gimimą. Nacių laikais ištikimybė laikyta tokia aukšta dorybė, kad tapo esesininkų moto. Jie be abejo, per Kalėdas giedojo prie eglutės „O Tannenbaum“ kartu su SAVO vaikais. Jokia išimtis ir pats Hitleris, nes visų jų antikrikščioniškumas, skirtingai nuo rusiško bolševikinio greit po „spalio revoliucijos“, niekad nesikėsino į tautines tradicijas. Juo labiau ši giesmė, kurioje meldžiamasi ne Kristui, bet Pačiai Eglutei. Juk tai nė kiek netrukdė eseseninkams kitą dieną rengti SVETIMŲ vaikų žudynes. Klausimas: ką gi jie tada garbino prie kalėdinės eglutės? Negi pačią eglutę?

Giesmė mini Viltį, o viltimi gali tapti tik kažkas itin savo ir intymaus. Jei su šia giesme tinka pasitikėti Kristaus gimimu, o Jis Pats neminimas, tai tinka pasitikėti ir Tauta, ir Arijų Rase. Nebūdamas germanofobas turėčiau pateikti ir kitą pavyzdėlį: ne taip seniai per skirtingo laiko SAVAS Kalėdas Serbijoje katalikai ir pravoslavai „sveikino“ vieni kitus apšaudydami priešo kaimus artilerijos sviediniais, o tai gerai rodo, kad ir kalėdinė eglutės kultūra tinka supriešinti savo ir nesavo nepaisant jos siejimo su Kristumi, tačiau būtinai siejant su vienu ar kitu tradiciniu ritualu.

Kai žmonės sveikina vieni kitus gerais palinkėjimais ne šiaip sau, bet tam tikromis nustatytomis datomis, kai giedama tam tikrais nustatytais atvejais, kai klaupiamasi prieš vėliavą ar kokį nors kitą simbolį, kai restauruojama šventykla ir joje patalpinami pagerbti didžiųjų tautiečių atstovų atvaizdai – visa tai yra ritualai, o ritualai visuomet siejami su vienokiu ar kitokiu šventumu, todėl ir po šiai dienai turi religinį pobūdį net jei išoriškai ir nesusieti su konkrečia religija.

Iliustracijai siūlyčiau antikinio graikų Partenono pavyzdžiu palyginti, kaip žmonės traktuoja garsius istorinius meno ir kultūros paminklus. Tragiškas šio XVII a. gale susprogdinto Antikos šedevro likimas ne kartą įkvėpė įvairių tautų žmones sukurti jo kopijas. Labiausiai žinomos yra Našvilyje (Nashville), Tenesio valstijoje JAV (daugiau žr. ČIA), ir vadinamasis „Valhalos memorialas“ netoli Regensburgo Vokietijoje (daugiau žr. ČIA):

Matome, kad atkūrėjų intencijos skirtingos. Amerikiečių – garbinti senovės graikų kultūrą, vokiečių – garbinti save pačius (identifikuojant savo kultūrines aspiracijas su graikų antika dar nuo Herderio laikų). Abiem atvejais D-vas net neprisimenamas, prisimenama Atėnė arba Didieji Vokiečiai, t.y. realiai garbinama kažkas greta D-vo.

[„Greta D-vo, išskyrus D-vą“ arabiškai – ìlla-LLÁ. Pamąsčius, taip galėtų būti visuomet, jei kažkam priskiriamas D-viškumas, pvz., kad ir Švč. Mergelei].

Savęs garbinimas ypač sustiprėjo Vokietijoje su Hitlerio įkvėpėjo Richardo Wagnerio kūryba, kurioje nuo herderiško Antikos kulto pereita prie germanų pagonybės kulto.

Garbinti Save reiškia iškelti save aukščiau visko – „über alles“. Suprantama, tai dar joks genocidas kitų atžvilgiu. Tik Man Pačiam Aš esu über alles, kiti tegu sau daro „über alles“ iš savęs – tai jų reikalas ir tikra demokratija.

Kaip po to galima mylėti žydus, kuriems D-vas įsakė „TIK AŠ ESU ÜBER ALLES!“, ir jie to laikosi nepaisydami visų aplinkinių überallesų!?

[Beje, įsiminkim, kad arabiškas über alles ekvivalentas yra àkbar.]

O ar Jūs tikite, kad D-vas tikrai išrinko šią nedidelę tautą, kad skelbtų Jį pasauliui ir kad Jis Pats ateitų per ją, kaip Mesijas, į žmoniją?

– Kodėl ne mus! – tuoj pat pašoka kiti, – OK, taip buvo kadaise seniai, bet po to Kristus išteisino Mūsų Nuostabią Didybę, o žydus panaikino, dabar Mes-überallestrečiojiroma esame išrinkti kurti Sau partenonus ir skelbti balsų daugumos įstatymo Viršenybę!

– Vadinas, tai jūsų „krikščionybė“ šiandien? O gal ji „panaikinta“ kartu su žydais Aušvice, o gal ji liko prie Kalėdų eglutės, kur jūs garbinate Save ir Savo „kultūrines vertybes“, o gal – prie Regensburgo stabų „Valhaloje”?

Kai kas nors skelbia, kad [suprantama, tik jam] Vokietija [Lietuva, Prancūzija ir t.t.] aukščiau visko, o tai palaikoma visos visuomenės ir tampa NACIONALINIU himnu, tai neabejotinai reiškia, kad ši visuomenė jau iš principo negali būti krikščioniška.

Atkreipkime dėmesį, kad kovose už laisvę nei čečėnai, nei kokia nors kita musulmonų tauta niekad neskanduoja ir neskanduos Čečėnija! Čečėnija! ar Afganistanas! Afganistanas! Rusijos federacijos patriotai skanduoja Raseja! Raseja!, tik kažkodėl rieda iš vienos duobės į dar gilesnę. Visur, visomis aplinkybėmis bet kurios musulmonų tautõs šūkis yra D-vas aukščiau visko, akbar! Esu tikras, kad kol gyvens žmonija, tol bus ir maža čečėnų tauta, nors jų žemė ir nevadinama didvyrių. Čečėnų tautai tikrai joks išnykimas negresia, bet kanaaniečiai sunaikinti.

Nikėjiška krikščionybė nuėjo labai ilgą kelią, kol joje pasirodė tas über alles. Manyčiau, kad to kelio pradžia glūdėjo dar perimtamame iš pagonių šūkyje Dulce et decorum est pro patria mori, nors pirmieji krikščionių šventieji kankiniai eidavo mirti į cirkus kažkodėl už visai ką kita.