Tęsinys. Pirmoji dalis – ČIA, antroji – ČIA.
Krikščionybės persekiojimų atnaujinimas ir Kristaus išdavimas
Koks tad yra dabartinė krikščionybės veidas šiandien? – Tai buvusio krikščioniško pasaulio nukrikščionėjimas iki pat dabartinių demokratijų posūkio prie pagoniškos Romos vykdyto krikščionių persekiojimo. Pontifikas Pranciškus 2013 metų gruodyje, homilijoje šv. Mortos Namuose pareiškė, kad „viešas draudimas garbinti D-vą yra priartėjusios pabaigos ženklas“. Ar ne toks pat ženklas yra ir pastorių teisminis persekiojimas su teismo nuosprendžiais iki pat kalėjimo už „nepakantumo“ platinimą, jei tik įrodyta, kad jie viešai citavo gatvėje (bet ne tam skirtame valdžios leistame uždarame aptvare) Biblijos ištraukas apie sodomiją ir teigė jog tai nuodėmė?
Tačiau pastoriai gali iš atsargumo ir neminėti būtent sodomijos, kuri dabar įteisinta įstatymų lygmenyje kaip lygi santuokai, o tai į katalikybę be viešos atgailos perėjusio Tony Blair’o žodžiais tariant – „didžiausias demokratijos pasiekimas“. Tačiau nei valstybės pareigūnai katalikai, nei katalikai parlamentų nariai neturi nė vieno Šventojo Sosto paaiškinimo (orientacinės enciklikos), kaip jiems reikia elgtis esant tokiems įstatymams ar kai siūloma tokius priimti. Kada JAV pareigūnė Kim Davis buvo įkalinta už atsisakymą pagal įstatymą sutuokti sodomitų porą, nes pareiškė esanti krikščionė, tai iš tikrųjų tapo epochiniu grįžimu į Senovės Romos laikų persekiojimus. Juk ne tik JAV Senato atstovas spaudai pareiškė visam pasauliui iš pavyzdinės demokratijos šalies, jog valstybės įstatymas privalomas kiekvienam nepriklausomai nuo pažiūrų, bet ir Prancūzijos prezidentas ta pačia proga paskubėjo pareikšti, jog jis katalikas, bet jam kiekvienas permainingos balsų daugumos priimamas įstatymas privalomas, t.y. aukščiau D-vo! O juk Kim Davis tik pakartojo pirmųjų krikščionių kankinių poelgius, nes tie, kuriems iš pradžių niekas nedraudė garbinti Kristaus, staiga atsisakydavo pagarbinti imperatorių ar imperijos dievus kiekvienam pagal įstatymą privaloma pagoniška auka. Būtent todėl, kaip valstybiniai nusikaltėliai, jie ir atsidurdavo cirkuose, kad už „nusikaltimą“ būtų viešai žvėrių sudraskyti.
Kim Davis atvejui pagarsėjus (o gal kam tyčia pagarsinus), visas pasaulis laukė Vatikano reakcijos. Šventasis Sostas tylėjo. Matyt reakcijos ir nebūtų buvę, jei Pranciškus būtų paliktas ramybėje. Tačiau tuo metu jis lankėsi JAV, o kažkas gudriai prastūmė Kim Davis į jo susitikimą su visuomene Vatikano būstinėje Vašingtone. Abudu pasiprašė vienas kito užtarimo maldos. Štai tada ir prabilo Vatikanas, kurio atstovas viešiesiems ryšiams Federico Lombardi per „Vatikano Radiją“ pareiškė, jog „Popiežiaus susitikimas su Kim Davis nereiškia jo pritarimo jos poelgiui“, t.y. pirmųjų Bažnyčios kankinių poelgiams, vadinasi, ir Paties Kristaus Golgotos poelgiui.
Tai nuskambėjo tada, kai po minėto susitikimo įvyko vienintelis iš anksto suplanuotas Pranciškaus susitikimas su jo korespondentu sodomitu iš Brazilijos, ten pat pristačiusiu ir savo „partnerį“. Abudu atvejai buvo CNN plačiausiai išgarsinti kartu. Iki šiol Fr. Lombardi žodžiai nėra atšaukti ar paneigti, o jis pats tebeeina savo pareigas. Tuo tarpu lankydamasis „demokratijos lopšyje“ – II Nacionalinio Kongreso muziejuje Filadelfijoje, Pranciškus pasmerkė visas fundamentalizmo (atkaklaus elgesio pagal įsitikinimus) formas ir pagerbė rasistą George’ą Washingtoną, taip pat masonerijos patriotą Abrahamą Lincolną bei visus JAV pavergtų autochtonų kauluose tėvus įkūrėjus.
Šie įvykiai JAV parodė, kodėl skirtingai nuo XIX a., nebėra enciklikų, aiškinančių katalikams pakitimus valstybės ir Bažnyčios santykiuose svarbiausiais politiniais, ideologiniais ir tikybiniais aspektais. Tai, o dar daugiau – mirtina vyskupų tyla būtent šiuo atveju (primenanti sutartinę medijų tylą dėl Lecho Kaczyńskio lėktuvo „katastrofos“ Smolenske) liudija Kristaus ir tikinčiųjų išdavystę net iškalbingiau nei ginčai apie Katalikų Bažnyčios Vyskupų Sinodą šeimos klausimais.
Juk pagal autentišką Romos katalikų tikėjimą popiežius yra Kristaus vikaras žemėje ir absoliutus monarchas, bet ne parlamentinio sambūrio pirmininkas. Jis neprivalo paklusti savo sinodams. Ką jis skelbia ar daro po sinodų, ir yra Romos katalikų tikėjimas. Popiežius Benediktas XVI niekad neleisdavo kitiems duoti apie save žinią, prieštaraujančią krikščionybės pamatams, bet jis tebėra gyvas ir jam net paliktas Popiežiaus titulas. Toks beprecedentinis atvejis lyg ir rodo, tarsi jis tik delegavęs savo pareigų atlikimą kitam, tačiau gali bet kada tokį delegavimą ir nutraukti.
Popiežius Benediktas XVI ir filosofija
Atsiremdamas į „ankstyvosios Bažnyčios apsisprendimą už filosofiją“, mūsų Popiežius Benediktas XVI, tada dar kardinolas Ratzingeris, „Įvade į krikščionybę“, nepriklausomai nuo savo tikslo, parodė kur tas apsisprendimas veda. Svarstydamas „modernių teologų“ išdavystes, II dalies C2 skyriuje Popiežius kritikuoja paplitusį Kristaus „demitologizavimą“, tačiau perpasakodamas oponentus pamini, kad Chalkedono susirinkime buvo galutinai suformuluota dogma apie Kristaus ontologinę kilmę iš D-vo. Kitame skyriuje jis paneigia oponentų spėliojimus dėl tos dogmos ištakų semitiškoje žmogaus Mesijo sąvokoje bei vėlesnėje jos perinterpretacijoje pagal dieviškojo žmogaus sąvoką antikinėje mitologijoje. Tačiau pats šis Ratzingerio paneigimas operuoja senovės rytų karaliaus gimimo iš dievybės bei karaliaus dieviškojo išrinkimo-įsūnijimo mitų demitologizavimu jau Senajame Testamente. Bet juk ir psalmės, ir Izaijo 53 skyrius tuomet būtų ne žmogaus, bet D-vo nuveikto demitologizavimo rezultatas, jei tik tai tikras D-vo apreiškimas (ypač „pritrenkiantis“ Iz 53 atveju!) Todėl greičiau atrodo, kad vaizdas karaliaus, prieš kurį dreba aplinkiniai valdovai, ne demitologizuotas iš senovės Rytų imperijų šaltinių, bet pačių įkvėptųjų autorių tik panaudotas perteikiant tiesiogiai apreiškiamą pranašystę apie Izraelio Mesiją, prieš kurį drebės Žemės valdovai. Turint galvoje, kad visas „Įvadas į krikščionybę“ iš tikrųjų palaiko panenteistinę Teilhardo de Chardino koncepciją, kurios nepaaiškinsi Chalkedono dogmos logika, norom nenorom peršasi mintis, kad modernistų argumentų paneigimas skyriuje C2 pavirto pačios Chalkedono dogmos populiaraus aiškinimo paneigimu. Toks yra sakinys C2 pabaigoje: „Aš savo ruožtu, irgi remdamasis krikščioniškuoju tikėjimu [chalkedoniškuoju? chardiniškuoju?] bei savo požiūriu į istoriją, pasakysiu, kad lengviau ir greičiau tikėsiu D-vą tapus žmogumi nei sutiksiu su tokiu hipotezių konglomeratu“. Juk Ratzingerio kritikuojamų argumentų seka atspindi ir tikrą Chalkedono dogmos atsiradimo kelią per semitų sąvoką bei Antikos graikų sąvokas. Bergždžias būtų bandymas atrasti bent kokį nors pamatą Prigimčių santykiui, pvz., formuluotei „Nesuliejamai ir Neatskiriamai“, tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Jei įdėmiai skaitysime Ratzingerio knygą iki galo, pamatysime jos autoriaus krikščioniško tikėjimo pamatą: Kristuje pasireiškia D-viškasis savęs paneigimas, kada Jis įsikūnija, kad būtų paaukotas už žmoniją. Visas Kristaus gyvenimas tad yra tik tobula auka D-viškajai Meilei, kurioje Naujasis ir Paskutinysis Adomas, ateityje aprėpsiantis visą žmoniją, yra ir tobulas pavyzdys-pašaukimas kiekvienam iš mūsų. – Apmąstant tai, kad ir pagal teilhardišką D-vo nužengimo ir žmogaus iki Jo pakilimo susitinkant Omegos taške koncepciją, graikiškas teologinis Prigimčių santykio analizavimas nereikalingas!
Kita vertus, ar Teilhardo de Chardino koncepcijos priėmimas paaiškina ką nors daugiau nei Chalkedono dogma? Juk:
1) Šiandien nebereikia Teilhardo pastangų evoliucijai reabilituoti, nes jau mūsų dienomis dešifruotas DNR kodavimas pasirodė esąs iš anksto surašytos formulės kiekvienai rūšiai atskirai, todėl „rūšies atsiradimas iš kitos rūšies“ atkrinta kartu su pačia evoliucijos sąvoka, kokia ji bebūtų (ateistine ar bandanti „pasamdyti“ D-vą): ji nebereikalinga visai, nes atskirų rūšių evoliucija savyje nėra tai, kas iki šiol vadinta evoliucija.
2) Pats panenteizmas nieko neišsprendžia, nes yra logiškai nesuderinamų kreacionizmo ir panteizmo mišinys: Kūrėjas, būdamas anapus Jo mums sukurtų laiko ir erdvės, čia priverčiamas daryti amžina tai, kas neamžina, nes Pats galų gale susilieja su laiku ir erdve (amžinojoje Kūrėjo būtyje, t.y. būtyje, kuri kaipo tokia yra AMŽINA, staiga atsiranda kas neamžina), bet
3) juk būtent tai ir parodo, ką reiškia „apsisprendimas už filosofiją“: nėra reikalo stengtis racionaliai „graikiškai“ paaiškinti dalykus, kurie iš principo yra aukščiau žmogiškojo suvokimo ribų.
Patys žydai niekad nekūrė privalomos dogminės filosofinės teologijos nei iki Kristaus, nei Kristaus laikais. Teologinė žydų mintis pasireiškia Biblijos egzegezėje, bet tik Kabaloje pavirsta filosofine teologija. Tačiau pati Kabala yra rimtas nukrypimas nuo abraominio monoteizmo į panteizmą. Panteistinė filosofija (Spinozos), kuri ryškiai kirtosi su rabiniško tikėjimo pamatais, buvo smerkiama (tokia pat „erezija“ halachiniams judėjams yra ir krikščionybė ar karaimizmas, nes nesuderinama su rabiniškais Biblijos aiškinimais). Apie erezijas galima kalbėti tik iškritimo iš vienos ar kitos srovės prasme, tačiau net ir skirtingiausios srovės, kaip ortodoksija ir chasidizmas, netrukdo žydams bendrauti, nes būti žydu tradiciškai reiškia pačiu gimimu bei Sandoros apipjaustymu priklausyti D-vui per Torą. Nėra „privalomų“ dogmų, net Maimonido, kuris tikrai didis religinis filosofas, nes buvimas žydu savaime suprantamas kaip tikėjimas, jis nepriklauso nuo jokių racionalių konstrukcijų. Tikri filosofai pasirodo tik naujais laikais įprastų srovių tėkmėje, bet privalomų teiginių, iš kurių galėtų kilti teologinės erezijos, jie neformuluoja. Vienas žymiausių šiuolaikinių mąstytojų Martynas Buberis atvirai pasisakydavo prieš teologiją nepaisant jo palaikomo žydų ir krikščionių dialogo.
Kita vertus, kaip kalbėta, krikščioniškas tikėjimas neturi nieko bendro su filosofiniais svarstymais apie Kristaus Prigimtis, kurie galėjo kilti tik D-vo baimės stokojančio pagonio galvoje (plg. ČIA).
Krikščionybės pašaukimas yra ne proto, bet širdies ir gyvenimo pašaukimas į D-vo Tautą, kurioje, sprendžiant iš Apreiškimo šv. Jonui (7, 9), šventųjų, kilusių iš genčių (gōjīm), bus nesuskaitomas skaičius, o tai tiesiog aritmetiškai su kaupu viršys pašauktųjų iš žydų skaičių. Tačiau „pagonių laikas“, deja, baigiasi, nes „graikų“ pilnuma jau įėjusi į Karalystę (Rom 11, 25–26), likusieji „graikai“ jau masiškai atkrinta akivaizdžiai grįždami prie pagoniško vėmalo, o Jeruzalė atgavo žydų kontrolę ir tik laukia ateisiančio Mesijo.
Autentiškos krikščionybės atgimimas ir nikėjiško pasaulio raida
Tuo pat metu prasideda niekieno nelauktas (kai kam net pasipiktinimą sukeliantis) žydų atsivertimas į autentišką krikščionybę abiem jos pirminėmis versijomis – žydiška ir nežydiška. Evangelija skelbiama visuose Izraelio miestuose, per du šimtus tūkstančių žydų pasaulyje yra mesijiniai. Suprantama, yra neoprotestantų charizmatizmo smarkiai veikiamų mesijinių bendruomenių, kuriose bandoma kurti kažką panašaus į privalomą dogminę teologiją. Tačiau pačiame Izraelyje, greta neoprotestantiško mesianizmo, tvirtai laikosi ir tradicinis sinagoginis. Jis priima Evangeliją taip, kaip ją priėmė Kristaus mokiniai, apsaugok D-ve, be jokių svarstymų apie „D-vo Sudėtį“. Nes įsitikinta, kad tikrai JHS yra Mergelės Mirjam pagimdytas Mesijas (Kristus), kad Jis yra vienintelis Išganytojas, kad Jis atpirko žmoniją Golgotoje, kad visi tikintieji sudaro D-vo Tautą – Jo Kūną, įeinant į Kurį reikalinga tam skirta tvilà (vandens apsiplovimas, graikiškai – baptizmas), kad Jis greit ateis šlovėje, atkartojama Paschos Vakarienė ir sakramentiniai Viešpaties žodžiai be svarstymo, kas tuo metu vyksta, nes taip Jo įsakyta, vadinasi, yra išganinga.
Žydų mesijinės bendruomenės priima į save visus norinčius krikščionis be jokio apipjaustymo, o neturėdamos privalomos dogminės teologijos, išskyrus čia paminėtas tiesas, nesirūpina, kaip tie atėjusieji asmeniškai supranta – tai jų reikalas. Juk lieka paskutinis šansas pagaliau susivienyti pačiose ištakose. Ko dar reikia? Gal 12 prakeikimų Nestorijui?
Visa tai panašu į nikėjiškos krikščionybės pabaigą, nors pats procesas startavo vos ne jai pačiai atsirandant:
1) Pradedant nuo D-vo Toroje įsakytų švenčių draudimo jau Laodikėjos susirinkimo (360 m.) nutarimu,
2) Einant per karolingiškos teokratinės Europos Bažnyčios skilimą į nacionalines karalystes, į Rytų ir Vakarų Bažnyčių skilimą, į „Šventosios Romos Imperijos“ priskyrimą „Vokiečių tautai“,
3) Tęsiant procesą Antikos „vertybių“ renesansu, įbaudžiavinant žemdirbius iki visiškos vergovės, vykdant „atverčiamųjų“ tautų genocidą ir pasiekiant tironišką feodalinį absoliutizmą, kurio ydos leido masonams per 1789–1799 metų prancūzų revoliuciją atkurti pagonišką antikinį „bendrojo labo“ nustatymą „balsų dauguma“ šalia atkurtosios prekybos Afrikos ir Amerikos vergais,
4) Baigiant nacionalkrikščionišku Liuteriu → herderiška antikinių „vertybių“ reabilitacija → vagneriška germanų pagonybės reabilitacija (tuo galutinai užbaigtas europinių pagoniškų „vertybių“ renesansas) → Adolfu Hitleriu → Naująja Pasaulio Tvarka, t.y.:
EIN VOLK („viena tauta“) – globalizuota biorobotų žmonija be nacijų, asmens ir religijos,
EIN REICH („vienas Reichas“) – „orvelinis“ elektroninis pasaulinis konclageris be sienų su „laisvu kapitalo, prekių ir [bado varomos pigiausios] darbo jėgos judėjimu“,
EIN FÜHRER („vienas fiureris“) – Antikristas.
Kas iš tikrųjų yra über alles?
Krikščionims tylint ir atsitraukiant, kelias nuo Kristaus prie Antikristo yra vadinamas „demokratijos pažanga“ ir vyksta kartu su laisvės pakeitimu ištvirkavimo laisve bei sodomijos prilyginimu šeimai, kuri skelbiama pasenusia ir naikinama, tačiau iš tikrųjų įgyvendinant pavergiamos žmonijos mažinimo idėją („reguliuojamieji konfliktai“, elektroninis valdymas per procentinius bankus, esančius globalinių banditų rankose, virusų inžinerija ir pandemijos, privalomas skiepijimas, tektoninis ginklas ir t.t.). Argi šios antikristinės idėjos neturi šansų laimėti, kada tik 1 procentas visų žmonių yra prisigrobę tiek turto, kiek turi „sumaniais patogumais“ masinami visi likusieji, bet nepasiduoda tik viduje supriešinamas ir baubu paverčiamas islamas?
Tikime, kad Antikristas bus sutriuškintas D-vo Galia, todėl visa istorija, o ypač dabar – tai D-vui ištikimųjų bei Jo nekenčiančiųjų kova.
Kai stabų daug, daug ir „tiesų“ (tada visuomenės uždavinys – suderinti skirtingas „tiesas“ masoniška balsų dauguma), o dorovė tegali būti tik reliatyvi. Tačiau Vienas D-vas reiškia Vieną Tiesą ir Vieną Moralę.
Todėl musulmonų AL AKBAR gali būti išversta „Tiesa aukščiau visko!“, o tai lygu pažodiniam „D-vas aukščiau visko!“
Tiesa yra aukščiau bet kokio romėnų „propatriamori“ – patriotizmo, jei tik nesame kiaulės ir neiškeliame nedorėlių sueigose (Ps 1, 1, neiškreiptas vertimas) permainingos balsų daugumos priimtų valstybinių įstatymų aukščiau D-vo.
Nei čečėnai, nei afganai niekad neskanduos Čečėnija! Čečėnija! Afganistanas! Afganistanas!
Krikščionys vargu ar rastų geresnį abraominį šūkį nei „D-vas aukščiau visko!“ = Tiesa! Tiesa!