Letas Palmaitis. Romos vyskupo ir teroristinės valstybės emisaro istorinė deklaracija

Dėkoju Pontifikui, pasirašiusiam Romos vyskupu, nes tai nuima nuo manęs dalį baimių išsakyti čia savo abejones bei įtarimus.

Nors kiekvienas žino, kad Romos vyskupas yra Katalikų Bažnyčios popiežius, tačiau tik dabartinis šitaip prisistatė miniai iškart po išrinkimo, kada dar nebuvo oficialiai nominuotas Romos vyskupu. Turint galvoje jau išrinktojo pabrėžtiną nenorą vadintis (būti?) popiežiumi, tačiau tuo metu jo parodytą norą vadintis, kuo dar nėra, ir atsižvelgus į unikalią situaciją, kada popiežiaus vardas liko paliktas („emeritui“) Benediktui XVI, logiškai peršasi mintis, kad dabartinis Romos vyskupas tebelaikė ir tebelaiko tikruoju popiežiumi BENEDIKTĄ XVI, o pats tik eina jo pareigas.

Kita vertus, kai dviejų asmenų dialogo dalyvis vadina save tik VYSKUPU, bet kitas iškilmingai skelbiasi (ne etninės šalies, bet) iš esmės imperinės valstybės („VISOS Rusijos“, t. y. ir Čečėnijos, ir Totorijos, ir Jakutijos, ir dar didele dalimi jam bažnytiškai tebepriklausančios Ukrainos!) PATRIARCHU, o Pontifikas iš krikščioniško kuklumo tam neprieštarauja ir ganomųjų katalikų puikybės reakcijos nežiūri, jaučiuosi laisvas ir aš laikyti jį viso labo tik vyskupu, nes Romos vyskupo aiškaus patvirtinimo, kad jis pats tikrai yra popiežius, nematau, vadinasi, bent jam asmeniškai nenusidedu. Tebūnie jis Romos vyskupas, o manasis yra Lionginas Virbalas, Kauno vyskupas.

Pabrėžiu, kad ne tik neturiu jokio noro kritikuoti ar smerkti Romos vyskupo, bet neturiu ir tokios teisės, kol esu Katalikų Bažnyčios narys. Eilinis tikintysis neturi teisės smerkti ne tik vyskupų (pilna galia kunigų), bet ir jų įšventintų ir ordinuotų dvasiškių, vadinamų kunigais, diakonais, vienuoliais. Tačiau eilinis tikintysis ne tik turi teisę, bet ir privalo išgyventi dėl savo Bendruomenės ir atvirai kalbėti apie kylančius nuogąstavimus ir įtarimus, kad tam skirti ganytojai jam išaiškintų, kur yra tiesa, nes jiems priklauso ją kanoniškai ginti.

Kas kita yra svetima bendruomenė, kuriai nepriklausai. Nejaučiu jokių apribojimų kalbėti apie kitos bendruomenės dvasiškius tiesą, kurią žinau. Manęs nevaržo net ir mandagumai, kai vieni kitus vadina broliais, nes krikščionys broliai yra tie, kurie turi eucharistinę bendrystę arba bent vieni kitus laiko broliais.

Katalikai tikrai pripažįsta visus pravoslavų sakramentus, todėl galėtų vadinti pravoslavus broliais. Tačiau pravoslavų bažnyčios (išskyrus priklausančią teroristinės valstybės emisarui, taip pat galbūt dar Konstantinopolio patriarchą, kuris tik išlaikė „oikumeninio“ vardą, bet kuriam net ir Graikijos bažnyčia nebepavaldi) laiko katalikus ERETIKAIS (jau vien dėl Filioque) ir griežtai paneigia bet kokią eucharistinio bendravimo su „eretikais“ galimybę. Tai kas čia kam yra brolis?

Perskaitęs Deklaraciją, supratau, kad pagrindinis jos iniciatorius yra teroristinės valstybės emisaras, nes keliais punktais joje dėstomi geopolitiniai imperiniai tos valstybės ir jos oficialios cerkvės tikslai (žr. 24–27).

Todėl leidžiu sau be jokių skrupulų išsakyti nuomonę apie tą, kuris yra vadinamas „Visos Rusijos patriarchu“.

Gimiau ir iki 1971 m. gyvenau Leningrade – esu teroristinės valstybės gaivalo sunaikinto Sankt Peterburgo finougriškoje Ingrijoje palikuonis (protėviai, išskyrus proprosenelį, – išeiviai iš Vokietijos, Baltijos, Lenkijos ir Ukrainos). Būdamas antitarybininkas ir tikintysis, aktyviai bendravau su kritiškai nusiteikusiais tikinčiaisiais. Teko sėdėti prie vieno stalo ir su Gundiajevų šeima. Prisimenu apie 1964 m. vykusį pokalbį (Volodia dar nebuvo įstojęs į kunigų seminariją), kada išsakiau mintį, jog krikščionių prisitaikymo prie aplinkos evoliucija kai kuo primena pačių komunistų karingumo mažėjimą, Volodia nustebino mane sakiniu, kad tai (krikščionybės prisitaikymas) būdingas visų judėjimų reiškinys: pirma pakilimas, paskui nykimas. Prasižiojau: ar jis iš viso tikintis? Bet nedrįsau nieko pasakyti, nes pokalbyje dalyvavęs jo tėvas, garbingas, sovietines kančias perėjęs pravoslavų kunigas, tylėjo.

Antras prisiminimas, rodos, po 1975 m., kada visą informaciją turėjau iš Leningrade likusių bendraminčių. Vienas jų (negaliu viešinti vardo be leidimo), dvasiškis, papasakojo jį papiktinusį epizodą, kada nuostabią karjerą daręs vos 26-metis archimandritas (keleri metai iki vyskupo) linksmai suriko ant pagyvenusios vienuolės, per klaidą užsimaniusios sėstis į automobilį, atvažiavusį išsivežti dvasinio elito: „O tu ko čia lendi?“

Nežinodamas karjeros konteksto, nebūčiau tų įvykių susiejęs. Karjerą Volodiai padarė jo veržlumą ir protą pastebėjęs Leningrado ir Ladogos metropolitas Nikodemas Rotovas, vykdęs sovietinės cerkvės „taikos“ misijas užsienyje po KGB globa. Pats Rotovas – neeilinė asmenybė, mano įsitikinimu, tikras krikščionis, tačiau tikėjęsis apgaulingu paslaugumu apmauti KGB krikščionybės atgimimo naudai. Deja, Volodia persistengė (o gal dengė Rotovą?), kai 1975 m. Nairobyje pasmerkė kun. Glebo Jakunino laišką ir paskelbė, jog SSSR jokių represijų prieš tikėjimą nesą. Pats Rotovas 1978 m., daugelio spėjimu, buvo nunuodytas per priėmimą Vatikane, arba per klaidą pakišus jam Jonui Pauliui I skirtus nuodus, arba galbūt pašalintas net ir tenykščių KGB agentų, perpratusių prokatalikiško Rotovo iškilimo pavojų. Tačiau Kirilo karjera jau buvo užsukta: nuo 1977 m. jis jau arkivyskupas!

Žinodamas kontekstą, neturiu jokio pagrindo netikėti seniai pačių pravoslavų viešinama informacija, kad Volodia buvo KGB užverbuotas vardu Michailovas, kad susikrovė multimilijoninį kapitalą iš prekybos rūkalais, kad pateikęs prieš kaimyną, irgi dvasiškį, kelių milijonų ieškinį į civilinį teismą, nes iš kaimyno buto sklidę dūmai neva sugadino Volodios-Kirilo biblioteką. Minčių kelia ir keista patriarcho Aleksejaus II mirtis iš vidaus užrakintame bute, neva pargriuvus ir atsitrenkus galva į stalą, bet piktų nedraugų spėjimu – nuo tradicinio rusiško Raskolnikovo kirvio smūgio kirviu į galvą. Visa tai apsčiai galima rasti internete iki pat „stebuklingos“ nuotraukos, kurioje nuo patriarcho rankos staiga išnyksta (vėlgi nedraugų pastebėtas) milijoninės vertės laikrodis. Tikėkimės, Pontifikas niekad tokiomis „paskalomis“ nesidomėjo.

Tačiau „Trečiosios Romos“ žvėriškumai Čečėnijoje nėra paskalos, Ukrainos užpuolimas – irgi. Nėra paskalos ir ilgus metus Kirilui ištikimo „visos Rusijos diakono“ Andrejaus Kurajevo viešas pasipiktinimas iš Kirilo bažnyčios į nekanoninę Ukrainos patriarchiją perėjusiu Jakovu Krotovu: mat Krotovas išdrįso pasakyti tiesą, kad rusų žvėriškumai Čečėnijoje rodo „rusų tautos amoralumą“.

Tos ir kitokios „paskalos“ man asmeniškai patvirtino išvadas, susidariusias tik iš dviejų minėtų epizodų (apie krikščionybės nykimą ir „Kur tu lendi?“). Visa Kirilo veikla atitinka tradicinį „Trečiosios Romos“ kelią, kuriame Kristaus vietą užima „viena nedaloma Rusija“. Jei tolesni samprotavimai sukeltų katalikų protestus, meldžiu hierarchus surengti man bažnytinį teismą, kuriame patvirtinsiu, kad abudu minėti epizodai nėra mano sumeluoti.

Fotografas įamžino „istorinį susitikimą“ krucifikso papėdėje, kurioje vaizduojamas Kristaus nugalėtos ir pamintos mirties simbolis. Abiejų galvos „pikto nedraugo“ įkomponuotos to simbolio lygmenyje, abipus jį.

Paskelbta deklaracija asmeniškai man sudaro tiesos, klastingo melo ir veidmainystės mišinio įspūdį.

Tiesa: 21 – apie negimusiųjų kraujo šauksmą ir apie eutanaziją; 22 – nebijoti plaukti prieš srovę; 23 – esant brangiai atpirktiems, būti pasaulio šviesa; 28 – dvasinę atramą prarandančiame pasaulyje reikalingas krikščioniškas liudijimas; 29 – tikėjimas perkeičia gyvenimą.

Melas ir klasta: 8 – nenurodyta, kas kaltas dėl tragedijos Sirijoje, kurioje istoriškai persekiojami musulmonai sunitai sukilo prieš žudiko diktatūrą ir sėkmingai kariavo su kitų musulmonų pagalba, kol Vakarai, išsigandę islamo pergalės, sukūrė pasaką apie „cheminio ginklo naikinimą“ „taikai“ pasiekti ir leido įsivelti Kirilo teroristinei valstybei, šiandien kartu su ISIS žudančiai civilius – tiek musulmonus, tiek krikščionis, kad geopolitiniam šios valstybės teroristės interesui būtų išgelbėtas Bašaro al Asado režimas; 9, 10 – iš Sirijos bėga ne vien krikščionys, bet apskritai civiliai nuo įtartinos kilmės ISIS žvėriškumų ir chaoso, o pabėgėlių srauto į Europą staigumas ir lengvumas leidžia įtarti išankstinį režisavimą; be to, už eilučių esantis islamo pasmerkimas naudingas teroristinei valstybei dorotis su sukilusiu Kaukazu. Raginimai prieš „terorizmą“ reikalingi Kirilo valstybei bei „Vakarams“ maskuoti savo pačių valstybinį terorizmą; 24 – „nestatyti ant svetimų pamatų“: Bažnyčios pamatai Rytuose yra tie patys, kaip ir Vakaruose, o schizma nėra pamatai. Jei Pontifikas sutinka atsisakyti „prozelitizmo“, jis privalo uždrausti priimti į katalikų bendruomenę naujus narius (turima galvoje – bėgančius iš Kirilo bendruomenės), tiek pavienius, tiek ištisas diecezijas (jei tokių būtų); 25 – iki hipotetinio bažnyčių susijungimo draudžiamos bet kokios naujos dalinės unijos; 26 – Pontifikas pãskui Kirilą (faktiškai – pãskui Putiną) ragina katalikus nesivelti į tiesos paieškas Ukrainoje; 27 – Pontifikas ragina ukrainiečius spręsti konfesinį skilimą „kanoniškai“, t.y. išliekant Kirilo patriarchijos → Rusijos sudėtyje.

Veidmainystė: 11 – raginimai terorizmą vykdančioms valstybėms, kaltoms dėl situacijos Sirijoje, kovoti su terorizmu; 12 – lenkimasis prieš kankinystę tų, kurie gyvybės kaina (ne „sąskaita“, pone Donatai Pusly!) liudijo Evangelijos tiesą rinkdamiesi mirtį, bet ne Kristaus išsižadėjimą, nesuderinamas su Federico Lombardi pareiškimu Vatikano vardu Kim Davis atveju; 13 – abi pusės žino, kad kreipimasis į siekiantį atkurti kalifato tvarką karingąjį islamą su krikščionišku teiginiu „D-vas nėra sumaišties, bet santarvės D-vas“ yra beprasmis populizmas; 14 – kur tas tikėjimo atsinaujinimas Rusijoje? Cerkvių statyboje ir čečėnų kūdikių mėtyme po tankų vikšrais šaukiant motinoms: „Smatri, bl…, ne atvaračivajsia!“?; 15 – ne „kai kurių valstybių“ transformacija į sekuliarias visuomenes, bet viso buvusio krikščioniško pasaulio, kuriame po Federico Lombardi pareiškimo tiek JAV Senato atstovas spaudai, tiek Prancūzijos prezidentas katalikas paskelbė besąlygiška balsų dauguma priimamų įstatymų viršenybę prieš D-vo įstatymą; kodėl Pontifikas neminėjo šios sekuliarizacijos lankydamasis JAV?; 16 – raginimas prieš Europos integraciją teroristinės valstybės emisaro nukreiptas Ukrainos atžvilgiu, nors pačiai tai integracijai tikrai tinka, kas pastebėta dėl „15“; 17 – reikia dar išsiaiškinti, kas užprogramavo tuos milijonus pabėgėlių ir kokiu tikslu; 18 – kurios konkrečiai bažnyčios gina čečėnų arba ukrainiečių teisingumo reikalavimus?; 19, 20 – kodėl rūpindamasis krikščionių šeima, Pontifikas leido triumfuoti CNN fotografuojant save JAV drauge su sodomitų pora, kai Federico Lombardi ruošė savo pareiškimą, ir kodėl to pareiškimo iki šiol nepaneigė?