Ko gero, dar niekados mokytojo institutas nebuvo taip devalvavuotas kaip pastaruosius metus.
Kas keli mėnesiai vis nuskamba koks nors skandalas, kaip kokia nors netikusi mokytoja ar direktorė užrūstino mokinius. Po to paskelbiama apie gėdingą viešą atleidimą iš darbo ir nuskamba kalbos apie tai, kad švietimo sistema valosi, kad tokie žmonės negali toliau dirbti.
O kas po to?
Po to įvyksta naujas skandalas.
Ir atrodytų, kad tai tik – nevykę atsitiktinumai, patvirtinantys prastą švietimo sistemos darbą, bet…
Negi tie marginalizuojami ir smerkiami mokytojai nedirbo dešimt ar dvidešimt metų iki tol?
Kas taip labai pasikeitė, kad jų dėstomos pamokos tapo pajuokos ir patyčių objektu?
Neigiamas požiūris į mokytojus formuojamas bent dešimt metų, tačiau pastaruoju metu tos tendencijos ypač aštrios. Vien ko vertas Algio Ramanausko-Greitai „Išgyvenimo vadovas moksleiviui“, kuriame atvirai raginta mokytojus… užmušti.
Pažymėtina, kad šis straipsnis jokio rimtesnio pasipiktinimo visuomenėje nesukėlė, nors jo turinys buvo kur kas labiau šokiruojantis nei tikybos mokytojos skaidrės, kuriose kalbama apie homoseksualių asmenų padarytas nusikalstamas veikas.
Kas nutiko, kad mokytojas iš gerbiamo specialisto tampa patyčių ir neapykantos objektu?
Kuo toliau, tuo labiau linkstu galvoti, kad nutiko labai paprastas, bet kartu ir labai sudėtingas dalykas – pasaulis perkuriamas iš naujo, tai, kas buvo laikyta tiesa, tampa melu, ir atvirkščiai. Mokytojai moko tiesų, kurios šiandien nebepopuliarios, nebepriimtinos ir nepolitkorektiškos.
Tokias tiesas dėstantys asmenys turi būti pašalinti, kad juos pakeistų nauji – idėjiškai teisingi sistemos samdiniai, kurie sakys tai, ką reikia. Tai, kas atitinka šiuolaikinę viešąją nuomonę.
Ar pastebėjote, kad bene pagrindinis argumentas buvo tas, kad… tikybos mokytoja dėstė… faktais nepatvirtintą informaciją?
Pirma, šios disciplinos pavadinimas bet kuriam sveikam žmogui suponuoja tai, kad tai nėra faktais paremtas dalykas.
Antra, mokytojos į skaidres įkelti teiginiai buvo išdėstyti tam tikrame leidinyje. Net jei jie neteisingi, naivu būtų tikėtis, kad mokytojas privalo tikrinti kiekvieną šaltinį. Kur tikrinti, kiek tikrinti?
Trečia, ne mažiau dėmesio kreipta ir į tai, kad tokia informacija galėjo sukelti kokius nors neigiamus jausmus homoseksualiems jaunuoliams, bet visiškai nevertinta, kad ji galėjo sukelti neigiamus jausmus ir heteroseksualiems jaunuoliams (juk pagal skaidres net daugiau nusikalstamų veikų padaro būtent heteroseksualai).
Ketvirta, bet kokia informacija gali sukelti neigiamų jausmų tam tikroms asmenų grupėms.
Na, ir penkta, bet svarbiausia – tikyba nėra mokslas apie Jėzų Kristų, tai – tam tikra pasaulėžiūros sistema, kurioje homoseksualizmas vis dar vertinamas neigiamai (nors vis tyliau ir tyliau).
Taigi, kaip teisingai mokytoja turėjo dėstyti dalyką, paremtą ne mokslu, bet Bažnyčios mokymu ir Bažnyčios pasaulėžiūros sistema? Kodėl ji turėjo laikyti leidinį, dalintą Bažnyčioje, netinkamu savo vedamai pamokai?
Todėl, kad pasaulis perkuriamas iš naujo. Tai, kas buvo tiesa, tampa melu.
Sistemai nereikia mokytojo, kuris net ir netiesiogiai leistų suprasti, kad homoseksualizmas nėra priimtinas krikščioniškoje bendruomenėje. Sistemai reikia tokio mokytojo, kuris papasakotų. kad Dievas, kurdamas žmones, nenusprendė dėl jų lyties galutinai, taigi, jie patys gali ją pasikeisti, jei tik mato tam poreikį.
Tačiau mokinių tik mažėja, mokyklos uždarinėjamos ir tam, kad galėtų pradėti dirbti tokie mokytojai, pirmiausia reikia atleisti jų pirmtakus.
Kaip manote, ar lengva bus tikybos mokytojai rasti mokytojo etatą Telšiuose? Ypač po tokio masto skandalo? Nemanau. Greičiausiai jos laukia Maximos kasa. Ir ji nebedarys „žalingos“ įtakos besiformuojančiam protui, kuriam nebekeliamas tikslas išmokti kritinio mąstymo. Keliamas kitas tikslas – tikėti tuo, kas sakoma.
Išties žingeidus dešimtokas yra pakankamai brandus tokius duomenis patikrinti ir padaryti savitas išvadas. Jau pats faktas, kad apie dešimtoką kalbama ne kaip apie tyrinėtoją, o kaip apie meiteliuką, kuriam įdiegiamas tam tikras požiūris, rodo, kad mokyklose nebeugdomos asmenybės. Ugdomi darbuotojai. Siaurą sritį išmanantys, nekritiško mąstymo, klusnūs vienetai.
Tokį požiūrį į švietimo tikslus išduoda ir kartojimas, kad neva mokytoja privalėjo pateikti tik mokslu pagrįstą informaciją, nors visais laikais mokykla buvo ne tik žinių, bet ir tam tikro požiūrio, idėjų, vertybių kalvė.
Absoliučiai natūralu per tokias pamokas kaip tikyba, etika ar politikos mokslai aptarinėti ne tik mokslu pagrįstus faktus, bet dalintis mintimis, požiūriais, kurti teorijas.
Klausant šiuo metu vyraujančios retorikos galima pamanyti, kad visi svarbiausi atradimai pasaulyje jau padaryti, taigi, žmonių, kurie gebėtų savarankiškai mąstyti, nebereikia ir juos turi pakeisti faktų „prifarširuoti“ biorobotai, kurie neturi jokios individualios vertybių sistemos ar kritinio mąstymo. Tokie, kurie dirbs, dirbs, dirbs ir klausys valdžios.
Nes niekam daugiau jiems neužteks proto.
Ką aš pamenu iš savo mokyklos, tai to, kad mus mokė tikėti žodžio laisve, skatino mąstyti, diskutuoti, ieškoti priežastinių ryšių. Taip, to mokė tie patys netikę „idiotai“ sovietiniai mokytojai!
Mokytojai, kurie gal dar ir patys tikėjo, kad nepriklausomoje Lietuvoje gali laisvai dėstyti savo pažiūras.
Koks mokytojas galėtų sau leisti tokią prabangą po pasktaruoju metu vis nuskambančių skandalų? Koks mokytojas drįstų garsiai suabejoti visuotinai priimtinomis tiesomis, pakviesti diskusijai?
Tik tas, kuris nebijo netekti darbo. O tokių, ypač mažuose miestuose, mažėjant gyventojų ir mokinių, nėra daug.
Taigi mokykla pamažu taps profesine mokykla – darbo rinkai ruošiančia įstaiga, kuri mokys to, ką jai nurodys valstybės valdžia. Kad vyras gali būti moterimi. Moteris – vyru. Kad galima būti ir abiem iš karto (jei tik nori). Kad pasaulyje nėra jokios racijos, o vien tik iracionalūs vertinimai, kuriais reikia tikėti, nes taip liepė kokie nors protingi dėdės.
O blogiausia, kad šis absurdas – šis mokymo įstaigų devalvavimo procesas – nesulaukia jokio rimtesnio dėmesio ar pasipriešinimo.
Politkorektiškai cenzūrai, pereinančiai į inkviziciją, nesipriešina net universitetai, kurie sutinka išimti iš lentynų knygas, neva nepagrįstai teigiančias, kad homoseksualizmas yra sutrikimas.
Galite tuo patikėti? Bus naikinamos knygos, kuriose rašoma tai, kas nebeatitinka dabartinės viešosios nuomonės.
Ir tuomet visa mūsų istorija, visas mūsų požiūris, visa to požiūrio evoliucija bus nebeatkuriami.
Man, kaip žmogui ir kaip pilietei, nėra didesnės nuodėmės už knygos sunaikinimą. Visiškai nepriklausomai nuo to, kas toje knygoje rašoma.
Knygos turi išlikti ir liudyti mūsų praeitį. Jos yra didysis pasaulio stebuklas, fiksuojantis, kaip viskas keičiasi. Bet mes, kaip ir visi barbarai, jas naikiname, jei jose rašoma tai, kas turi būti nebeprieinama.
Greitai net tas faktas, kad homoseksualizmas, laikytas sutrikimu, bus nebeprieinamas visuomenei. Visuomenė galvos, kad homoseksualizmas visados buvo priimtinas ir toleruojamas. Tačiau kodėl? Kodėl reikia… ištrinti mūsų atmintį? Koks naujas pasaulis kuriamas mūsų vaikams ir anūkams?
Pasaulis be neapykantos ar pasaulis be… nuomonės?
Nes vis panašiau į tai, kad tai, kas vyksta, yra ne dėl neapykantos, o dėl naujos, kažkam patogesnės pasaulio tvarkos sukūrimo.
O visuotinė cenzūra ir tolerancija yra puikiausias žaboklis maištingai žmogaus dvasiai.
Aš nemanau, kad gėjai yra blogi. Aš manau, kad jų tariamos problemos naudojamos blogiems tikslams pasiekti ir pateisinti, tarp jų – ir įvesti cenzūrą, uždrausti nuomonės laisvę, pakeisti švietimo sistemą.
Tam tikros žmonių grupės (iš esmės mažumos) pasirenkamos kaip tikslas ir priedanga… engti daugumas. Drausti žmonėms jiems įprastą mąstymą, posakius, vertinimus. Drausti individualų mąstymą kaip tokį.
Teigti, kad tas, kuris mąsto kritiškai, kuris kam nors nepritaria, yra marginalas ir nusipelno pasmerkimo. Bet… Pasaulį valdo būtent marginalai. Joks politikas, joks magnatas nėra toks nuosaikus avinėlis, kokiais skatinama pavirsti visuomenė!
Tas, kuris eina nuleidęs galvą su banda, dažniausiai kartu su ja nuvaromas į skerdyklą. O tas, kuris bandą varo, neina nuleidęs galvos ir nemekena kartu.
Pasaulį kuria tie, kurie nebijo būti netolerantiški, kritiški, marginalai.
Ir priešingai, tie, kurie to bijo, yra kaip tos avys, kurias nuvarys ten, kur tik kerdžiui reikės.
Man panašu, kad švietimo sistema „laužiama“ ugdyti avis.
Ar mes padėsime jai nepalūžti, ar stovėsime nuošalėje ir žiūrėsime, kaip mūsų vaikai ima mekenti lengva ristele keliaudami ant kaladės?