lidzita.popo.lt
Pradėsiu nuo to, kad nesu nei psichologė, nei politologė, taigi, mano išvados bus subjektyvios ir galimai netikslios.
Vis dėlto papasakosiu, kaip aš matau tai, kas įvyko.
Nes realiai įvyko svarbus dalykas – pirmą kartą (gal net per visus 26 m.) pasikeitė beveik du trečdaliai Seimo narių. Ir tai akivaizdžiai daug ką veda iš proto. Labiausiai tuos, kurie manė, kad dabar jų „eilė“ arba tuos, kurie jau buvo susidraugavę su esama valdžia ir mažiausiai tikėjosi didesnių pokyčių.
Bet ar tai, kas įvyko, tikrai lems nuopuolį Lietuvai ir ar jau reiktų dairytis pigaus skrydžio?
Nemanau.
Išties kalbant apie LVŽS, tai spaudoje akcentuojamos keisčiausios jų idėjos (dar stipriai hiperbolizuojant), dėl to jų oponentai trina rankomis ir juokiasi, kad čia nesąmonė ir ta partija neturi jokios ateities.
Iš tikrųjų jokios ateities neturi tik tos partijos, kurios neturi jokių idėjų.
Ir šia prasme TS-LKD, LSDP ir netgi iš dalies LS yra būtent tokios partijos, kurios idėjiškai nieko (naujo) nesiūlo. Jos visos pasižymi stipria orientacija į Vakarus, stipriai neigiamu požiūriu į Rytus, polinkiu liberalizuoti ekonomiką, abejingumu socialinėms problemoms ir pasyvia pozicija žmogaus teisių klausimais.
Iš principo šios partijos tarpusavyje kovoja ir konkuruoja ne idėjomis, bet visokiais skaidrumais, atsinaujinimais, aktyviu jaunimu ir pan. Maždaug „mes visi siūlome tą patį, bet tik mes sugebėsime tai įgyvendinti, nes…“.
Visgi, visos šios partijos pamiršo, kad Lietuvoje (tikroje Lietuvoje, o ne Gedimino prospekte) egzistuoja kiek daugiau nei vienas poreikis. Ir kad ne visi nori būti vakarietiški, kurti startup’us, traukti užsienio investicijas, skirstyti ES lėšas ir leisti dienas naktis kokiame nors stikliniame verslo centre.
Objektyviai visi tie startup’ai, investicijos ir verslo inkubatoriai yra tinkami tikrai mažiau nei 50 proc. Lietuvos gyventojų – jauniems, veržliems, įsikūrusiems didmiesčiuose ir (dažniausiai) abejingiems šeimai ar socialiniam gyvenimui.
Labai didelė dalis nori ramesnių bei stabilesnių darbo vietų, socialinių garantijų, galimybių gyventi kaimuose arba mažuose miestuose. Ta prasme, iš tikrųjų gyventi, o ne minti Darbo biržos slenkstį.
Ir šie žmonės ilgą laiką buvo palikti likimo valiai, nes nei viena iš politikoje dominavusių partijų nekalbėjo apie socialinę atskirtį, saugumą, šeimai palankias sąlygas, darbo vietas kaimiškose vietovėse ir pan.
Ta prasme, jei ir buvo užsimenama, tai „tarp kitko“, o tada būdavo pereinama prie to, kaip Lietuvoje dygs dangoraižiai, juose sėdės kostiumuoti kompiuteristai, augs BVP, mažės PVM ir pan. Ekonomika apsukriesiems.
Ką tuose dangoraižiuose veiks Prienų ar Telšių rajono gyventojai, niekas nekalbėjo. Nes niekam nebuvo įdomu. Atrodė, kad Lietuva (visa Lietuva) yra Gedimino prospektas su jo Coffe Inn’ais ir kostiumuotais klerkais.
Greičiausiai niekas nepastebėjo, kad net ir Gedimino prospekte kai kurių žmonių avalynė smarkiai nuavėta, o striukė prašosi išeiti į pensiją.
Nes visi galvojo apie ekonomiką stipriesiems.
Ir štai – atsirado partija, kuri ėmė kalbėti kitaip, kuriai parūpo žemės ūkis, sveika gyvensena, vertybės kažkokios. Kuri siūlė kai ką įdomesnio nei dangoraižiai ir investicijos.
Ar reikia stebėtis, kad ji ir laimėjo?
Mane labiau stebina ne laimėjimo faktas, o konkurentų, ypač antros pagal dydį partijos reakcija, isteriškai kaltinanti tiek tą partiją, kad ji neva pasiūlė kažkokias utopijas, tiek jos rinkėjus, kad jie išsirinko tuos utopistus, tiek galimai ir savo rinkėjus, kad tie neatėmė iš bobučių pasų, neprivertė balsuoti visų (trijų) draugų ir nepadarė dar ko nors „vardan tos“.
Juokas juokais, bet taikyti savo programą kokiems 10 proc. Lietuvos gyventojų, likusius visiškai ignoruoti ir tikėtis, kad už tave balsuos, nes esi arogantiškas ir tiki Lietuva stipriesiems, yra… švelniai tariant, naivu.
Man gyvenime teko sėkmė bendrauti su įvairiais žmonėmis – tiek su tais, kuriems sekasi, tiek su tais, kuriems ne. Tų, kuriems sekasi, yra mažiau. Ir, nepaisant visų liberalų išvedžiojimų apie laisvas rinkas ir galimybes gyventi gerai, faktas yra tas, kad tik maža visuomenės dalis turi tokių įgūdžių, kad galėtų gyventi gerai.
Ir apskritai turbūt neįmanoma visuomenė, kurioje visi gyventų gerai, nes didesnes nei vidutines pajamas dažnai lemia didesni nei vidutiniai gabumai, kuriais pasižymi tikrai mažiau nei pusė populiacijos.
Taigi, Lietuva negali būti planuojama tik tiems, kurie moka 3 užsienio kalbas, baigę programavimą arba finansus ir gyvena Vilniuje.
Lietuva turi būti planuojama visiems – pačioms įvairiausioms socialinėms grupėms. Tą visos dominuojančios partijos pamiršo, nes politikų profiliuose aktyviausiai reiškiasi būtent tie, kurie moka 3 kalbas, išmano programavimą ir gyvena Vilniuje. Tie, kuriems prasčiau sekasi, arba kuklinasi, arba neturi laiko.
Taigi, politikai susikūrė sėkmingų žmonių burbulus Facebook’e, o tada sugalvojo tai perkelti į realybę. Susikurti tokią mini Lietuvą. Maždaug Gedimino prospekto dydžio.
Ir tie rinkėjai, kurie žino, kad jau neišmoks programuoti ir nepersikels į Vilnių, gana ilgai tai kentėjo tą abejingumą jų egzistencijai. Bet, pasirodžius partijai, kuri pasakė, kad „mes Jus matome ir apie Jus galvojame“, natūraliai pasirinko juos. Kaip kiekvienas protingas žmogus ir turėtų rinktis.
Ir aš čia kalbu toli gražu ne apie tai, kad LVŽS būtinai pateisins lūkesčius (nors tas įmanoma), o apie tai, kad naivu 3 partijoms orientuotis į 10 proc. rinkėjų, bet planuoti surinkti daugumą balsų.
Ir reikia būti visišku politiniu analfabetu, kad to nesuprastum ir ieškotum kaltų „aplinkoje“.
Asmeniškai aš LVŽS laimėjimą vertinu labai teigiamai vien jau dėl to, kad jie sugebėjo išmėžti daugumą Seime per ilgai užsibuvusių mohikanų, jie (tikėtina) sugebės išstumti į opoziciją beveik 30 m. Lietuvą valdžiusias partijas ir, svarbiausia, jie priminė, kad Lietuvoje turi būti galvojama apie visus. Kad politika turi turėti idėją. Kad politikas turi orientuotis ne tik į Gedimino prospektą.
Šia prasme R. Karbauskiui, turinčiam esminių interesų „provincijoje“, tas pavyko aiškiai geriau nei tiems, kurie mažesnius miestus mato nebent iš mokyklos ar savivaldybės aktų salės.
Bet kas yra juokingiausia – TS-LKD iki šiol to nesupranta. LSDP galbūt suprato. LS galbūt suprato (nors to ir nesako). O TS-LKD nuoširdžiai mano, kad tie 90 proc. žmonių, kuriems jie realiai nieko nesiūlė, kurių neprisiminė nei iki rinkimų, nei per juos, turėjo už juos balsuoti.
Ir kai tu matai, kad politikas su didele įtaka, bet be idėjos, pralaimi mažai politinei jėgai su idėja, tačiau kaltina tą, kuris turi idėją, o ne savo beidėjiškumą… Tu supranti, kad vis dėlto LVŽS Lietuvai reikalinga. Kitaip 90 proc. gyventojų ir toliau liktų už politikos ribų.