Veidaknygė
Šiomis dienomis aš esu Vanagaitė. Tačiau ne Rūta.
Tikroji Vanagaitė man yra partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė- Skokauskienė. Susipažinome lygiai prieš metus, kuomet kartu su Gabrielium Liaudansku-Svaru Kaune, Kampo gatvėje, kėlėme „Laisvės vėliavnešių“ trispalvę. Buvo spalio vidurys ir buvo praėję lygiai šešiasdešimt metų po KGB įvykdytos grandiozinės operacijos, per kurią buvo sulaikytas Adolfąas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona, taip pat partizanė Birutė Ramanauskienė.
Iš pravažiuojančio sunkvežimio ant poros užgriuvęs būrys kagėbistų brutualia jėga nutraukė dvylika partizanavimo metų trukusią santuoką. Vienintelę tokią Lietuvos istorijoje.
Kauno karo mokyklos absolventas, jaunas ir talentingas, laisvalaikiu akordionu grojantis Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojas Adolfas Ramanauskas įsimyli gražiausią paskutinio kurso seminarijos studentę Birutę. Greitai pora supranta, kad juos vienija ne tik vyro ir moters meilė, bet ir meilė Lietuvai – didesnė ir svarbesnė nei jų užgimęs jausmas.
Svajonės sukurti pedagogų šeimą ir savo gyvenimą skirti švietimui nutraukia antroji sovietų okupacija. Adolfas Ramanauskas negali likti abejingas tam, ką mato aplink – žudymams, prievartai ir, svarbiausia, – į nelaisvę patekusiai Lietuvai. Jis užmezga ryšius su į miško broliais ir netrukus pora apsiprendžia jungtis į partizanų gretas.
Birutės ryžtas ne mažesnis nei Adolfo, įvyksta jų slaptos sužadėtuvės, kurių metu kunigas Šliumpa dar bando atkalbėti porą nuo pasitraukimo į mišką. Bet pamatęs jų ryžtą ir sąmoningą apsisprendimą kovoti už laisvą Lietuvą, kunigas, išlydėdamas juos į už laisvę kovojančius Lietuvos miškus, palaimina būsimų partizanų porą, kurių likimas jau tik Dievo rankose.
Adolfas Ramanauskas į mišką pasitraukia iškart. Jo laukė būsimi laisvės kovos broliai ir Dzūkijos miškai. Pavojų kupiną kovotojo kelią A. Ramanauskas pradėjo Nemunaičio apylinkėse veikusiame partizanų būryje: jau pirmą dieną išrinktas jo vadu pasirinko Vanago slapyvardį.
Partizanų judėjimas stiprėjo. Būdamas puikus organizatorius, Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrelius A. Ramanauskas-Vanagas suvienijo į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo. Birželio naktį Nemunaičio bažnytkaimyje įvyksta iškilminga, turbūt ispūdingiausia, Lietuvos pasipriešinimo istorijoje beveik pusantro šimto partizanų priesaika, kurią priima Vanagas.
Birutė tuo metu dar mokosi, dar nori baigti laikyti egzaminus, tačiau netrukus supranta, kad atėjo laikas ir jai keliauti miško keliais pas sužadėtinį. Moteris duoda partizanų priesaiką ir gauna Vandos slapyvardį. Spalio mėnesį įvyksta slaptos jų vestuvės. Nakties metu į mažą Nedzingės bažnytėlę, esančią Dainavos partizanų apygardoje, ima rinktis partizanai. Partizanų ryšininkas kunigas, slapyvardžiu Elytė, sutuokia partizanų vadą Vanagą ir partizanę Vandą.
Po bažnytinių apeigų, kunigas pasikviečia jaunuosius kukliai vakarienei, o tuo metu kiti partizanai rašo porai vestuvinius palinkėjimus ir visi jie linki to paties – kovos už Lietuvos laisvę pergalės. Palinkėjimai jauniesiems ir Lietuvai, skamba tą naktį vienas po kito tarsi burtažodžiai, o vėliau jie sukišami į butelį, užlydomi smala ir pakasami po žeme bažnyčios šventoriuje.
Taip prasideda Adolfo ir Birutės santuokinis gyvenimas – miško bunkeriai, šaltis, drėgmė, kova, žūtys ir nenuilstantis tikėjimas laisve. 1948 m. Birutė pajaučia, kad jų partizaniška šeima turės kūdikį. Tačiau kova už Lietuvos laisvę nelaukia – su slaptom užduotim Birutė keliauja po Lietuvą.
Savo atsiminimuose aprašo darganotą rudens dieną, kuomet jau netrukus gimdyti turinti moteris keliauja po slaptos užduoties Kaune pas savo vyrą į miškų bunkjerį. Išsekusi nėščia moteris nebemato kelio ir nebejaučia kūno, kol tolumoje pamatytas žiburėlis išgelbėja ją – nepažįstami žmonės priglaudžia moterį sušilti ir pernakvoti.
Gimdyti besiruošianti Birutė pasiekia savo miško brolių vadą Vanagą, tačiau pora vėl turi išsiskirti. Pietų Lietuvos partizanų srities vadas ruošiasi tolimai ir pavojingai kelionei į Mėnaičius – čia 1949 metų vasario 16 dieną susirinkę visos Lietuvos partizanų vadai pasirašo Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio deklaraciją, kuri tapo teisiniu ir politiniu ginkluoto Lietuvos pasipriešinimo pagrindu, o LLKS Taryba okupacijos metu tampa aukščiausiu tautos organu, vadovaujanti pasipriešinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė, parlamentinė Lietuvos respublika.
Kol Vanagas keliauja į svarbiausią Lietuvos partizanų vadų susirinkimą pasirašyti konstitucinės svarbos dokumento, Birutė Vilniuje slapta pagimdo mergytę. Adolfo karo mokyklos bičiulis gydytojas V.Gurevičius vienoje Vilniaus ligoninių slapta prižiūri, kad į šį pasaulį sveika atkeliautų vieno svarbiausių laisvės kovotojų dukra. Apie mergaitės gimimą ligoninėje nelieka jokių įrašų – šio vaiko sovietų Lietuvoje nėra.
Grįžęs iš partizanų vadų suvažiavimo Vanagas pirmą kartą pamato savo dukrą ir duoda jai Auksutės vardą. Norėdama apsaugoti savo naujagimę Birutė ją palieka savo motinai, kuri sovietų valdžiai priversta meluoti, kad tai jos kūdikis. KGB bando tardyti kaimynus, įtardami, kad tai gali būti garsaus partizano Vanago dukra, Auksutės močiutė su naujagime priversta bėgti ir glaudžiasi bunkeriuose ir partizanų rėmėjų namų palėpėse, sandėliukuose ir po grindimis.
Tuo metu miškuose vyksta mūšiai – kautynės už Lietuvos laisvę. Dėl ligos pasitraukus Jonui Žemaičiui- Vytautui, Vanagas tampa visos Lietuvos partizanų vadu. Iki septynerių Auksutė yra slapstoma, mergaitė negali nuolat gyventi su tėvais, dienas leidžia po žeme, po grindimis ar voratinkliais apaugusiose palėpėse. Šiandien ji prisimena, kad kiekvienoje vietoje, kur jai teko gyventi, ji turėjo vis kitus vardus. Buvo ir Marytė, ir Zita, ir dar kitokia. Prisimena, kaip bunkeryje sėdėjo ant kelių Juozai Lukšai-Daumantui ir mokėsi iš jo žvalgybos pratimų. Maža mergaitė žinojo, kad pamačius įtartiną šešėlį, turi pranešti tėvams.
Pasibaigus aktyviai partizaninei kovai miškuose, Vanagas kartu su Birute ir mažyle slapstėsi įvairiose Lietuvos vietose. Partizanų vado tikėjimas Lietuvos laisve neišblėso net tuomet. Bunkeriuose ir slėptuvėse jis rašė savo atsiminimus, kuriuos tarsi testamentu dedikavo savo dukrai Auksutei, kad bent ji sulauktų Lietuvos laisvės. Vanagas savo atsiminimus rašė ranka, keletą kartų perspausdino mašinėle ir paslėpė patikimų žmonių namuose – senuose aviliuose ir bibliotekose, įrišęs į sovietinių knygų viršelius.
Atėjo lemtingas 1956-ųjų ruduo – šeima iš pietų Lietuvos persikėlė į slaptavietę Kamajuose. Auksutės gyvenimas staiga iš esmės pasikeitė – Vanagas, kaip pedagogas, suprato mokslo svarba ir labai norėjo, kad dukra lankytų mokyklą. Taip, gavusi netikrus dokumentus, Auksutė pirmą kartą pamatė tikrą gyvenimą – miestelį, jo žmones, gatves, mokyklą, kitus vaikus. Septynerių metų mergaitė, staiga išlindusi iš bunkerių ir gyvenimo po svetimomis grindimis, negalėjo patikėti staiga atsivėrusiu nuostabiu, spalvingu rudens pasauliu.
Tačiau tai truko neilgai. Po mėnesio Adolfas Ramanauskas Vanagas kartu su žmona Birute, lankydamasis Kaune, buvo išduotas. KGB rengė sudėtingą partizanų vado Vanago sulaikymo operaciją, kuriai skrupulingai ruošėsi. Kampo gatvė Kaune buvo paversta teatro scena – KGB samdyti žmonės vaidino praeivius, stoviniuojančias poreles, kad pro šalį turėjusiems eiti žymiems partizanams nesukeltų įtarimo. Iš pravažiuojančio sunkvežinio ant Vanago ir Birutės užšoko po tris kagėbistus. Pora buvo akimirksniu išskirta.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas dar spėjo sušukti paskutinius žodžius savo žmonai: „Mylėjau, tave, Birute!“ Ne istrukcijas kaip elgtis, ne pavojaus šūksnius, o atsisveikinimo žodžius, tarsi padėką už visus tuos sunkius partizanavimo santuokos metus, meilės žodžius.
Kitą dieną Birutė pamatė savo vyrą KGB rūmuose, gulintį be sąmonės, pridengtą kraujuota drobule. Kai ji paklausė, kodėl jis kruvinas, KGB darbuotojai jai atsdakė, jog tai jos haliucinacijos ir ji to nemato, o jei bandytų dar kartą tą kartoti, jei teis, nuteis ne tik kaip politinę kalinę, bet ir už sovietinių darbuotojų šmeižtą.
Birutė netrukus buvo išsiųsta į lagerį, Adolfas Ramanauskas-Vanagas po metų nužudytas. KGB savo ataskaitoje apie jo mirtį ir palaikų vietą parašė trumpai – „trup predan zemle“ (rusų k. – kūnas atiduotas žemei).
Prieš metus, filmuojant interviu su Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene, negalėjau sulaikyti ašarų. Šiomis dienomis taip pat nemažai kalbėjomės telefonu. Neįtikėtinos vidinės tvirtybės moters, augusios garsiausių Lietuvos partizanų šeimoje – bunkeriuose, sandėliukuose ir po grindimis, netekusios tėvo, laukusios mamos, kol sugrįš iš lagerių, nuolat persekiotos melo, šmeižto, spaudimo atsižadėti savo tėvų ir praeities, šiandien nepalaužtų jokios netikros Vanagaitės.
Tai yra tokia vidinė jėga ir stiprybė, tokia galinga tikėjimo ir meilės jėga, kuri tiesiog yra neįveikiama. Ji nebuvo nugalėta Vanago kankinimo kameroje, Birutės lageriuose ir vėliau grįžus nuolat persekiojamai Dušanskio ir kitų KGB darbuotojų, ji šiandien gyva Auksutės akyse ir atsiminimuose. Birutė sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės, Auksutė pasakoja, kad iki pat mirties ją lydėjo paskutiniai jos vyro partizanų vado Vanago atsisveikinimo žodžiai. Bet ji žinojo, kad meilė Lietuvai ir nenužudytas, nenukankintas tikėjimas jos laisve, jos vyrui, Lietuvos didvyriui, buvo svarbiausia.
Labai gerai prisimenu savo šešioliktą pavasarį – tuomet Kalnų parko estradoje E.Nekrošius su jaunųjų aktorių trupe statė K.Antanėlio roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje“ pagal Sigito Gedos žodžius. Žydėjo alyvos, o vėliau – kaštonai, kiekvieną dieną kalnų parke skambėjo repetuojamos operos apie meilę dainos. Tuo metu aš turėjau draugą baleto šokėją. Kasdien po pamokų Užupyje aš kalnais atbėgdavau į Kalnų parką, jis nusileisdavo nuo kito kalno iš Čiurlionio mokyklos.
Mes turėjome slaptą nebylų susitarimą – aš buvau kieta matematikė, o jis – puikus balerūnas, jam reikėjo kažkaip išlaikyti devintos klasės matematikos egzaminą, aš labai norėjau riedučiais išmokti šokti baletą. Kiekvieną dieną, kol saulė imdavo leistis, mes sukdavomės Kalnų parko estradoje čiuoždami pagal Antanėlio muziką. Romeo nuo scenos dainavo: „Kaip pavydžiu aš mėnuliui, nakčiai, rytui ir žvaigždėms, toms gražioms ir didelėms dangaus gėlėms, kurios kasnakt tave lankyti gali.“ Mano draugas mane mokė baleto technikos, o aš jį – pajausti matematiką.
Aš pamenų tą sprogdinančiai gražų laisvės jausmą – pavasaris, gimstančios jaunystės pažadas, muzika, šokis. Tuomet roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ buvo atidarytas pirmasis tarptautinis teatro festivalis „Life“. Festivaliui ir jo atidarymui vadovavo R. Vanagaitė. Tuo metu kita Vanagaitė – Auksutė Ramanauskaitė- Skokauskienė iš avilių ir požemių bandė susirinkti savo tėvo Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimus, kad juos išleistų knyga „Daugel krito sūnų“.
O šiandien aš galvoju, kad Vanago ir Birutės meilės istorija man gražesnė ir vertesnė visų operų nei Romeo ir Džiuljetos. Nes ji ne tik apie vyro ir moters meilę, ji yra apie aukštesnę meilės formą – meilę savo šaliai, gyvenimui, meilę savo vaikų ateičiai, meilę laisvei, nenuilstančią bunkeriuose ir nenukankinamą KGB rūsiuose.
Jei ne ta Vanago ir Birutės meilė ir jų kova už ją, galbūt šiandien nebūtų ir Lietuvos laisvės, o su ja –ir tokio gyvenimo, kuriame vaikai „Life“-uose riedučiais braižo savo ateities laisvės trajektorijas.