Aras Lukšas | „Lietuvos žinios“
Lygiai prieš 77 metus 78 vadinamojo Liaudies seimo deputatai, vykdydami okupantų valią, vienbalsiai palaidojo nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šiandien, remdamiesi kai kurių šio politinio farso statistų liudijimais, prisiminkime, kas vyko jo užkulisiuose.
1940 metų liepos 21-osios vidudienis. Girliandomis išpuošta ir raudonais transparantais nukabinėta Valstybės teatro salė sausakimša kviestinių svečių, kurių daugumą sudaro Lavrentijaus Berijos emisaro Vladimiro Dekanozovo skubiai surinkta „kariauna“ – pusė tūkstančio komunistų ir komjaunuolių, turinčių sudaryti „džiūgaujančios minios“ vaizdą. Salėje ir teatro fojė šmirinėja Antano Sniečkaus saugumo agentai, policininkai, kareiviai. Jų uždavinys – prižiūrėti instrukcijų negavusią publikos dalį ir, svarbiausia, 78 Liaudies seimo deputatus – neduok Dieve, kuriam nors paskutinę akimirką šaus į galvą balsuoti kojomis!
Tautos „išrinktieji“, išsibarstę statistų minioje, atrodo apgailėtinai – jiems neskirta specialių vietų. Vadinasi, skaičiuoti deputatų pakeltų rankų per balsavimus niekas nė neketina. Ir kam skaičiuoti, jei rezultatai numatyti iš anksto – visi iki vieno privalo balsuoti už Lietuvos Respublikos laidotuves. Ar Liaudies seimo nariai žino, kokią misiją jiems skyrė Josifo Stalino pasiuntiniai? Dabar turbūt jau taip, mat ką tik visiems buvo įteikta posėdžio darbotvarkė, kurią sudaro vos keturi punktai: 1) dėl valstybinės santvarkos, 2) dėl Lietuvos įstojimo į SSRS, 3) dėl žemės nuosavybės, 4) dėl bankų, didelių įmonių ir fabrikų nacionalizavimo.
Tiesa, apie tai, kad teks pritarti Lietuvos prijungimui prie SSRS, „Metropolio“ viešbutyje susirinkusiems deputatams užsiminta dar posėdžio išvakarėse, tačiau kokios bus tikslios šio balsavimo procedūros? Kur darbotvarkė, kur nutarimų projektai? Vietoj jų – tik Lietuvos komunistų vadovo ir naujojo saugumo viršininko Antano Sniečkaus bei vidaus reikalų ministro Mečio Gedvilo įtikinėjimai: viskas bus gerai, o balsuoti būtina. Ir jokia „išrinktųjų“ saviveikla nebus toleruojama. Tokiems „argumentams“ niekas iš deputatų neprieštaravo. Bėgti iš viešbučio jie taip pat nemėgino – vadinamieji paprastų žmonių atstovai, matyt, apskritai nesuprato, kas vyksta, komunistai nepriklausomą Lietuvos valstybę ir taip laikė savo prieše, o būrelį Liaudies seimo intelektualų tuomet buvo užvaldžiusi arba komunistinė euforija, arba baimė dėl savo ir šeimų likimo. Be to, atsidūrus Valstybės teatre ir pamačius posėdžio darbotvarkę, per vėlu buvo sprukti – tarp entuziastingų žiūrovų esantys A. Sniečkaus agentai ir sovietiniai čekistai kaipmat būtų palydėję pasiklydusį „tautos atstovą į jo vietą“.
Lygiai vidurdienį posėdis prasidėjo pasmerktos šalies „prezidento“ Justo Paleckio kalba. Skaitydamas iš lapelio įžangą šis patetiškai tarė: „Man šiuos žodžius berašant lyg koks simbolis saulė staiga pasirodė iš už debesių ir viską nušvietė. Taip tegu nušviečia mūsų tėvynę Stalino Konstitucijos saulė.“ Ši frazė sukėlė ovacijų audrą: tai penki šimtai iš anksto atrinktų „entuziastų“ tiksliai vykdė kiekvieną instrukcijos raidę.
Po tokios įžangos jau buvo galima pradėti Lietuvos valstybės likvidavimą. Santvarkai pakeisti pakako vienos valandos ir penkių minučių. Tiek truko vidaus reikalų ministro M. Gedvilo įžanga ir „diskusijos“, per kurias nebuvo nė vieno argumento prieš. Dar pusantros valandos prireikė „aptarti“ ir priimti rezoliucijai, kurioje nutarta „prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Socialistinę Tarybų Respubliką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika taip pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Gudijos ir kitos sąjunginės respublikos“.
Kai tik buvo nubalsuota už šią rezoliuciją, salėje pasigirdo rusiški šūksniai: „Tegyvuoja didžioji Sovietų Sąjunga! Tegyvuoja rusiškoji tautų šeima! Tegyvuoja Socialistinė Sovietų Respublika!“ Taip pagal iš anksto parengtą scenarijų paklupdyta Lietuva turėjo nusilenkti okupantų paskirtam SSRS įgaliotajam atstovui V. Dekanozovui. Tą pačią dieną jis išvyko į Maskvą. Svarbiausia L. Berijos emisaro misija buvo baigta. Liko tik ne itin reikšmingos detalės – žemė ir nacionalizavimo reikalai. Jie sutvarkyti per artimiausias porą dienų. Liepos 23-iąją Liaudies seimo sesija baigėsi nebe valstybės himnu, o ovacijomis tautų išlaisvintojui Josifui Stalinui
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.