Kunigo Roberto Grigo kalba, pasakyta gegužės 19 dieną Simono Daukanto aikštėje Vilniuje
Brangūs žmonės, Lietuvos piliečiai,
Gegužės 17-osios data žymi nusikaltimą. Žvelgiu į jūsų veidus ir mąstau, kad jeigu pridėtų jūsų nuotrauką (kol kas negausaus susibūrimo nuotrauką) prie tų, kurias mes turime išsaugoję iš Sausio 13-osios budėjimo, iš Baltijos kelio, matytume nuostabų panašumą tarp tų veidų ir jūsų veidų štai čia. Esate tos pačios dvasios žmonės.
Daugelis iš jūsų – iš mūsų čia esančių – galėjome prisisegti Nepriklausomos valstybės atkūrimo apdovanojimus, Vyčio kryžius, Sausio 13-osios medalius.
Kodėl susirinkome tada, tomis dienomis, kai būrėmės į Sąjūdį, leidome pogrindžio spaudą, budėjome sausio 13-ąją? Tuomet tikėjome, kad mūsų valstybė bus kitokia, bus žmoniška Lietuva, bus Lietuva, kurioje valdžia yra mūsų, yra mūsų skiriama ir tarnauja mums. Atrodė, kad tokia viltis, tokia svajonė galėjo išsipildyti.
Gegužės 17-ąją atsirado abejonė, ar mes tebeturime savo valstybę. Sava valstybė nenaudoja smurto prieš mažą vaiką. Sava valstybė nenaudoja smurto prieš taikius civilius žmones.
Sava valstybė laikosi teisingumo ir sąžinės kriterijų, o ne aklo įstatymų, instrukcijų, nutarčių vykdymo. Atėjome čia, kad susigrąžintume (bent jau į savo širdis kol kas, o vėliau, tikėkimės, su Dievo ir gerų žmonių pagalba ir gyvenimui) tokią valstybę, dėl kurios esame, tokią valstybę, kokios verta lietuvių tauta.
Yra tokia švelni pašaipa Šventajame Rašte. Apaštalas Paulius, apsilankęs pagonių romėnų šventykloje, kur stovėjo daugybė visokių dievybių atvaizdų, jiems su pašaipa parašė viename laiške: „Man atrodo, kad jūs esate pernelyg dievobaimingi“.
Bėda, kad didelė dalis mūsų tautiečių, einančių teisėsaugos pareigūnų, politikų pareigas, yra perdėtai „pareigingi“. Galbūt tai yra įprasta tokiose šalyse, kaip Baltarusija, Rusija ar Ukraina, kur didžiąją, deja, jų istorijos dalį valdžia su savo piliečiais elgiasi kaip okupantas.
Visą laiką buvo jie ir mes, valdžia ir žmonės, engiantieji ir engiamieji. Lietuvoje mes turime patirties ir tikėkime: įtvirtinsime nuostatą, kad valdžia vykdys žmonių įgaliojimus, vykdys žmonių valią, o ne savo slaptų šešėlinių ir klaninių struktūrų užmačias.
Ką turėjau omeny sakydamas, kad mūsų pareigūnai pernelyg pareigingi? Yra įstatymo ir pareigos vykdymas, kuris nesikerta su žmoniškumo principais, ir yra tokių įsakymų, kai pareigūnai siunčiami prieš taikius namus, kai turi padėti įgyvendinti nežmonišką sprendimą naudoti prievartą prieš vaiką ir daugybė kitų, panašių atvejų, kai doras žmogus turi pasakyti: ne, aš tame nedalyvausiu, nes tai yra prieš mano sąžinę.
Žmogus turi būti pasiruošęs panašiose situacijose susidurti su įvairiais asmeniniais nemalonumais, karjeros lūžiais, algos netekimu ar sumažinimu.
Istorijoje (ir mūsų tėvynėje, ir pasaulyje) tokių atvejų yra buvę – tokio sveiko pilietinio pasipriešinimo, nedalyvavimo, kada žmogus, matydamas, kad iš jo valdžia ar valstybė reikalauja jo sąžinei prieštaraujančių dalykų, atsisakė juos vykdyti.
Su skausmu turime pastebėti, kad tokio žmoniškumo, tokio pilietiškumo daigai mūsų šalyje dar tiktai dygsta, nes jeigu jie būtų mūsų visuomenės daugumos savastis, mes nebūtume ten matę tų šimtų uniformuotų pareigūnų: mūsų pagimdytų, užaugintų lietuvių policininkų, kurie sutiko tame košmare dalyvauti ir naudoti fizinę jėgą.
Mes nebūtume ten matę vaiko teisių apsaugos pareigūnių, kurios, tarsi ieškodamos paguodos pas vaiką, sako: „Na, tau sunku, bet ir mums sunku. Mes duodame tau du pasirinkimus (čia, žinot, toks modernios psichologijos triukas): arba eini dabar, arba po minutės“.
Modernios psichologijos dogmos aiškina, kad taip geriau, nes jeigu sakysi tu negali rinktis, tiktai eik, tai bus trauma, o jeigu po minutės, tai jau būsi paguostas. Mūsų seneliai prisimena, kai stribai ir okupantai juos trėmė, kai kurie žmoniškesni buvo, nes kartais duodavo dvidešimt minučių pasirengti. Ir tai sako vaikui žmonės, baigę aukštąjį mokslą, turintys ginti vaiko teises. Tu gali rėkti, sako, verkti, šaukti, tai yra normalu.
Mes neturime palaikyti jokių asmens kultų. Man atrodo, kad mūsų lietuviai dar turi Rusijoje labai įsišaknijusį sindromą: geras caras, bet blogi bajorai ir ministrai, jis nieko nežino, jis negali nieko padaryti.
O mūsų nepelnytai vertinama prezidentė po to smurto akto, kurį matė visa Lietuva (kai vaikas kaip negyvėlis iš namų išnešamas kojomis pirmyn), sako: „Reiktų sudaryti komisiją ir ištirti, ar nebuvo naudojama prievarta prieš vaiką“.
Geras „caras“, arba geras prezidentas, turi veiksmais, o ne gražiomis deklaracijomis, parodyti, kas yra jo vertybės ir jo politika.
Evangelija moko: pažinsite iš jų darbų, iš jų vaisių, kas jie yra – gėris ar blogis. Visa Lietuva matė ir girdėjo per TV3 įrašą, kai buvo uždrausta filmuot (ir, tarp kitko, tai irgi yra tam tikras besikeičiančios mūsų valdžios, mūsų besikeičiančios Lietuvos ženklas, kai į sieną nusukinėjamos filmavimo kameros, kad niekas negalėtų pamatyti tiesos). Prisimenat?
Mes pradėjome nuo to viešumo, Gorbačiovo pavadinto glasnostj, ir tai išlaisvino mus iš tironijos. Dabar, kada uždengiamos kameros ir niekas negali matyti to, kas vyksta, – ar tai nėra akivaizdus sugrįžimas į mūsų nelaisvės būseną, į diktatūrą?
Kažkas sugebėjo įrašyti mergaitės balsą, kai ji šaukė „Ne, nenoriu, niekada neisiu“. Ir vaikas išnešamas. Norintis išeitų savo kojomis, ten, kur nori, ir gyventų su tais žmonėmis, su kuriais nori, o prezidentė sako: „Reikia tirti, ar nebuvo prievartos“. Šį kartą visa Lietuva matė.
Kuo laikomi žmonės? Lietuva yra ne aklas nežmoniškų įstatymų vykdymas, Lietuva yra atsisakymas dalyvauti nežmoniškume.
Vienas iš mūsų išsilaisvinimo rėmėjų ir draugų, Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, totalitarizmo viduržiemyje rašė: „Mes negalime jėga pašalinti šito smurto, mes negalime kurti organizacijų, mes negalime, galbūt, greitai ir čia pat pakeisti nežmoniškos būsenos, bet kiekvienas iš mūsų gali nedalyvauti mele“.
Nei žodžiu, nei viešuose pasisakymuose, nei palaikydami viešai melagingus autoritetus, nei eidami balsuoti už tuos, kurie mus engia, – kiekvienas pilietis, net nerizikuodamas labai daug, gali atsisakyti remti melo ir smurto struktūrą – ir jinai akimirksniu subyrės. Be abejo, reikia tam tikros kritinės piliečių masės.
Savo kreipimesi aš parašiau: „Kviečiu Lietuvą į visuotinį taikų valdžios boikotą, kol nebus sustabdytas smurtas prieš vaiką ir nebus nubausti kaltieji“. Ar mes galime įsivaizduoti tokį boikotą? Esame kultūringa, civilizuota tauta. Iš tikrųjų ta gegužės 17-oji buvo ribinė data.
Pirmą kartą mūsų nepriklausomoje Lietuvoj smurtas (valdžios smurtas, policijos smurtas) buvo panaudotas prieš taikius piliečius. Tiesa, buvo dar tas nelaimingas atvejis, kai žmonės dėl ekonominių aplinkybių ėjo daužyti Seimo langų. Tuomet buvo pogromas. Ir visuomenė suprato teisėsaugininkų veiksmus. Šis atvejis, kaip mes visi suprantame, yra visiškai kitas.
Boikotas, kokį įsivaizduoju, tai mūsų taikus pasipriešinimas ir rezistencija. Tokį Indijoje su nuostabiu dvasios tyrumu ir taika atliko Mahatma Gandi. Mūsiškis irgi gali būti panašių formų.
Boikotas. Atitaisykite neteisybę, tada bendradarbiausime. Yra begalė kitų taikaus pilietinio pasipriešinimo ir boikoto formų, kurias galime panaudoti. Viena iš jų yra rinkimai.
Galime iš tikrųjų nušluoti tuos pareigūnus ir tuos jų atstovus, tas politines jėgas, kurios nesustabdė ir nestabdo šio nežmoniškumo, ir išrinkti kitus.
Išrinkime tuos žmones (mes juos matėme per visą šitą ilgą, košmariškai ilgai besitęsiančią dramą), kurie buvo vaiko pusėje, kurie buvo teisės ir taikių derybų, susitarimų, o ne smurto naudojimo pusėje. Mes juos matėme.
Yra Lietuvoje padorių žmonių ir juos reikia palaikyti.