Šiomis dienomis Lietuvos teisėsauga griebėsi drastiškų priemonių prieš tuos, kurie teturėjo vieną tikslą – kvietė savo valstybę įteisinti gimdymus ne stacionare padedant medikams, tai, kas civilizuotame pasaulyje yra teisėta ir aiškiai reglamentuota sveikatos sistemos dalis.
Siūlome du ekspertai.eu redaktorės Rasos Kalinauskaitės pokalbius su žmonėmis, į kurių namų duris šiomis dienomis pasibeldė lietuviškas teisingumas.
Inesa Kurklietytė: Tai gal ir gimdymas yra nusikaltimo propagavimas?
Rasa Kalinauskaitė | ekspertai.eu
Įkvėpti prokurorų meno tardant namuose gimdžiusias moteris, krečiant režisierių Ramūno Abukevičiaus ir jo žmonos Inesos Kurklietytės namus ir naudojant kaip įkaltį filmą „Lengvas raganavimas“, ekspertai.eu kalbasi su šio filmo autore I. Kurklietyte.
Kaip pasijutote, kai sužinojote, kad Jūsų filmas yra įkaltis baudžiamojoje byloje?
Jau seniai dėl to labai pergyvenu, nes žinau, kad mano filmą, meno kūrinį, teisėtvarka naudoja susidorojimui su žmonėmis, filmo dalyviais. Manau, kad tai yra didžiulis pavojus ir mūsų demokratinei valstybei, ir žodžio laisvei. Tiesiog norėčiau šiandien sakyti – SOS, nes iš tikrųjų tai liečia anaiptol ne vien mane. Jeigu toliau eisim tuo keliu, tai bet koks meno kūrinys – novelė, straipsnis, filmas, o ypač dokumentinis filmas – gali tapti įrankiu susidoroti su menininkais. Mes nebegalėsime kurti, bijodami, kad mūsų kūriniais bus pasinaudota, kad bus nuteisti jų herojai. Menininkui nerūpi nei licencijos, nei veiklos leistinumai. Jis kalba moraline kalba, dvasine kalba. Menininkas negali būti įbaugintas, nes jeigu jis yra įbaugintas, tai mes, kaip visuomenė, grįžtame į… tai, kas gal net blogiau už sovietmetį.
Tai slinktis į režimą, kur kontroliuojamas absoliučiai visas žmogaus gyvenimas, taip pat ir privatus?
Ir kontroliuojamas, ir grubiai pažeidžiamas, kaip vakar per kratą mano namuose.
Kaip tokią valstybę, kur tai įmanoma, apibūdintumėte?
Kaip autoritarinę, o gal ir turinčią totalitarinių tendencijų. Bet ne terminuose esmė. Viena žinau – tai didžiulis pavojus demokratijai. Aš iš tikrųjų esu Lietuvos patriotė, ir manau, kad nuveikiau didelius darbus. Rytoj atidarau audiovizualinių menų industrijos inkubatorių jauniesiems kino kūrėjams. Sukūriau dešimt filmų, Kino pavasaryje bus pristatomas naujas mano filmas „Gegučių vaikai“ apie pamestus vaikus. Tai ne pirmas ir ne antras mano filmas. Apie laisvę gimdyti namuose sukūriau filmus „Lengvas raganavimas“ ir „Moterų paslaptys“. Bet jeigu mes toliau eisime tokiu keliu, tai menininkų kūriniai taps – jau tapo – įrankiu susidorojimui su demokratine visuomene.
Ar šita krata ir šita byla pakeitė Jūsų požiūrį lietuvišką teisingumą? Nes aktyvesni žmonės jau seniai kalba apie apgailėtiną teisėsaugos vaidmenį tokiose rezonansinėse bylose, kaip Vytauto Pociūno pomirtinio šmeižto ir žūties, Eglės Kusaitės, Gatajevų, pedofilijos bylos.
Tai, kas įvyko, man vis dar atrodo kaip didžiulis nesusipratimas. Kaip kokio nors vieno asmens, o ne valstybės, bandymas susidoroti. Kažkieno ambicijų karai, siekis įrodyti savo teisybę didžiulėje rezonansinėje byloje, kur jau apklausta turbūt keli šimtai žmonių. Moterų, kurios turi dalintis intymia informacija apie savo vaikų gimimą – tai, kas daugeliui yra gražiausios jų gyvenimo minutės ir šventas dalykas. Tai sunkiai įsivaizduojamas susidorojimas su žmonėmis. Kad tai bandoma daryti valstybės vardu – taip, tiesa. Bet aš vis dar tikiu, kad atsakingos valstybės institucijos susiims ir pamatys, į ką tai virsta. Vakar aš perskaičiau komentarus po „Lietuvos ryto“ pranešimu, to beveik niekada nedarau. Beveik visi žmonės nustėrę klausia – kas čia vyksta? Ar mes dabar jau atsidūrėme Baltarusijoje? Visus labiausiai jaudina ir nuvilia teisingumas. Tai žmonės turėtų susimąstyti, nes galbūt čia kažkas savivaliauja, galbūt dar kažkoks vyksta nesusipratimas. Gal aš labai naivi, bet dar tikiuosi, kad tai nekoordinuotas procesas ir įgaliojimų viršijimas…
Sakote, kad galbūt tai nesusipratimas, kažkieno ambicijų karai. Bet kaip gali taip atsitikti, kad teisėsaugos mašina, tokia galinga, tampa kažkieno ambicijų įrankiu, tardo šimtus žmonių pasiduodama kažkieno valiai?
Ir baisiausia yra tai, kad tie žmonės pakviečiami į tardymus – daugelis kaip liudininkai, kai kurių statusas perkvalifikuojamas, pateikiant kaltinimus – ir po apklausos priverčiami pasirašyti, kad jie daugiau ta tema negali kalbėti iki bylos pabaigos. Tai yra dar akivaizdesnis susidorojimas su laisve. Šimtai žmonių bijo, nes jeigu jie paviešins ikiteisminės bylos medžiagą, kaip tai yra traktuojama, tai tikrai bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Penktadienį ryte ir aš esu kviečiama į apklausą, ir esu įsitikinusi, kad po to man taip pat bus teisiškai užčiaupta burna. Kol nesibaigs byla, kuri gali vykti metų metais, aš apskritai negalėsiu viešai kalbėti. Taip jau yra užčiauptas ne vienas šviesuolis, nes tas ratas žmonių, kurie renkasi atsakomybę už gimdymus savo šeimos namuose – tai yra mūsų šviesuomenė. Ten labai daug garsių asmenybių, aktorių, menininkų, ir, beje, teisininkų.
Koks yra Jūsų statusas šitoje byloje? Ar esate įtariama už tai, kad sukūrėte „Lengvą raganavimą“?
Šaukime rašo, kad aš esu kviečiama kaip liudininkė. Nors aš net nepažįstu tų žmonių, kuriems 2011 metais atsitiko nelaimė, kai mirė vaikelis, ne gimimo metu, dėl ko visa ta byla ir užsivėlė. Bet ta pačia tema beveik prieš dešimt metų sukūriau filmą – 2002-iais filmavau, 2003-iais jis jau rodytas kino festivaliuose ir Kino pavasario metu. Vadinasi, jie kabina taip toli – dešimt metų atgal, ir visiškai nesusijusius faktus. O man kaip įtarimas paminėta „nusikalstamos veikos propagavimas“. Tai jeigu gimdymo grožis ir žmogaus gimimas savo namuose yra traktuojamas kaip nusikaltimo propagavimas, tai mes prieinam iki tokio absurdo, kad gal ir gimdymas yra nusikaltimo propagavimas.
Gerbiama Inesa, ar nekyla mintis kurti naują dokumentinį filmą apie šitą makabrišką istoriją?
Mane jau seniai graužė sąžinė, nes žinau, jaučiu, kokie vyksta procesai. Bet labai nesinorėjo kurti aštraus socialinio filmo, mano kūryba yra kiek kitokios pakraipos, nesinori tokio aštraus kalbėjimo. Bet dabar matau, kad jau pribrendo reikalas. Ir šiandien apie tai jau galvoju rimtai. Parašiau vienai iš galimų herojų ir gavau jos sutikimą, kad reikia. Ir aš filmuosiu, kas daroma. Reikia apie tai kalbėti, nes tai didžiulė grėsmė. Žmonės galutinai praras pasitikėjimą Lietuva, jeigu toks procesas vyks ir toliau.
Kino režisierius Arūnas Matelis:
Negaliu patikėti, kad meno kūriniai gali būti nusikaltimo įrodymai ir konfiskuojami po kratų. Tai prasilenkia su esmine žmogaus išraiškos ir kūrybos laisve. Nes tada ką kalbėti apie tuos, kurie, pavyzdžiui, filmavo sausio 13-ąją ir sukūrė filmus? Ar pas juos irgi būtų galima daryti kratas ir vadinti nusikaltimo bendrininkais? Tai absurdiška, nors žinau, kad tokie dalykai vyksta kai kuriose arabų šalyse, bet pasauliniai kino kūrėjų protestai atvėsina karštas galvas net ir ten. Kol nėra suprantamo ir logiško paaiškinimo, tai nėra nei pateisinama, nei toleruotina.
Aktorė Adrija Čepaitė:
Esu pasibaisėjusi ir pasimetusi, nes tai visiškas totalitarizmas. Ar nuo šiol kiekvienas meno kūrinys bus traktuojamas kaip galimas įkaltis, o gal prieš pradedant kurti reikės kreiptis į prokuratūrą ir gauti leidimą ar kokį „sutikimo raštą“? O gal prokurorai galėtų paviešinti sąrašą temų, kurių liesti nevalia? Nematau jokio skirtumo tarp sovietinės cenzūros ir esamos „demokratijos“.
Tomas S. Butkus: jie galbūt lieps – nekvėpuokite (video)
Rasa Kalinauskaitė | ekspertai.eu
Prokurorai, su kūrybiniu įkvėpimu tardantys namuose gimdžiusias moteris, toliau užsiima menu. Antradienį iškrėtę režisierių Ramūno Abukevičiaus ir jo žmonos Inesos Kurklietytės namus ir kaip įkaltį išsivežę prieš aštuonerius metus sukurtą filmą „Lengvas raganavimas“, (interviu su I. Kurklietyte skelbėme aukščiau), trečiadienį pareigūnai užgriuvo poeto, architekto, savita knygų leidyba garsėjančių „Vario burnų“ idėjų dirbtuvių bei eksperimentinės muzikos ir poezijos grupės „Betoniniai triušiai“ įkūrėjo, humanitarinių mokslų daktaro Tomo S. Butkaus ir jo žmonos Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės butą. Krata prasidėjo 7 val. ryto ir truko penkias valandas, ji vyko dviejų mažamečių – pusantrų ir penkerių metų – Butkų dukrelių akivaizdoje. Šįkart į kratas menininkų namuose įjunkę prokurorai išsivežė net ir tarptautinei knygų mugei rengiamos vaikiškos knygelės medžiagą – tai paaiškėjo ekspertai.eu kalbantis su T. S. Butkumi.
I. Kurklietytės namuose jie ieškojo filmo, sukurto prieš aštuonerius metus. Ko ieškojo pas jus?
Aš susidariau vaizdą, kad jie nelabai žino, ko ieškojo. Susirinko mano archyvus – poeziją, architektūrą, netgi mirusio mano bičiulio poeto Manto Gimžausko vieną seną kasetę. Žodžiu, visas laikmenas. Aišku, ir dalį popierių, kurie juos domina dėl bylos.
Susirinko tai, kas yra Jūsų kūrybiniai dalykai?
Na kaip, jie manimi netikėjo. Mane tai ir šokiravo, kad susirinko ir išsivežė dalykus, kurie akivaizdžiai nesusiję su byla. Aš suprantu, kad ne tų žmonių darbas vietoje tikrinti, kas tai yra, bet kriterijai, kaip atrinko vieną ar kitą dalyką, nebuvo paaiškinti. O mano žodžiai jiems nieko nereiškė. Bjauriausia, kad jie išsivežė mano darbo priemones. Aš dirbu namuose ir esu vienintelis žmogus, uždirbantis šeimai pinigus. Tai dabar tiesiog nebeturiu, kaip juos uždirbt. Ir neaišku, kiek truks, kol viską atgausiu.
Pavyzdžiui, pasiėmė neseniai išleistos mano knygos vaikams „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“ failus (neseniai Knygos meno konkurse T. S. Butkaus apipavidalinimas įvertintas diplomu – red. past.). Ta knygutė yra atrinkta į Bolonės tarptautinę knygų mugę, turėjau pristatyti vertimą, buvo likę tik sumaketuoti. Bet nieko nebegaliu daryti – viską išsivežė. Matyt, ir ten yra kažkokių įkalčių… Sekmadienį turėtume koncertuoti su „Betoniniais triušiais“, pristatyti naują albumą. Bet negaliu ruoštis, neturiu darbo priemonių ir psichologiškai jaučiuosi taip, kad norisi išėjus į sceną pasakyti – atleiskit, chebra, nieko nebus, dėkokit mūsų teisėsaugos sistemai, prokuratūrai ir t. t.
Bet ne šitos kratos yra esminis dalykas. Reikia žiūrėti plačiau ir kalbėti apie tai, kad dvidešimt metų valstybės institucijos, Sveikatos apsaugos ministerija nedarė nieko, kad sukurtų sąlygas tam, kas vyksta visose civilizuotose valstybėse. Natūralu, kad žmonės, gindami savo teises ar tiesiog spiriami gyvenimo būtinybės, patys pradėjo domėtis gimdymais namuose. Bet tada, kai visuomenė civilizuotomis priemonėmis pradėjo iniciatyvas, – valstybė ėmėsi jėgos. Aš tai suprantu kaip signalą – jūs, žmogeliai, gyvenkit savo gyvenimus ir nesikiškit į valstybės reikalus. Mes išmanom geriau ir mes nuspręsim, kaip jūs turite gimdyti, kaip jūs turite valgyti ir kaip, atsiprašant, kakoti… Čia esminis dalykas. O I. Kurklietytės atvejis parodė, kad naudojantis tokia byla galima daryti ką nori. Galima į senelių prieglaudą nuvažiavus susirinkti sauskelnes… Žinoma, čia mano subjektyvi nuomonė, galbūt paveikta emocijų.
Sakėte, kad jie sprendžia valstybės reikalus. Bet ar šiuo atveju galima sakyti, kad tai valstybės reikalai? Juk tai visiškai privatus gyvenimas…
Valstybės institucijos užsiima reguliavimu pagal savo biurokratinę logiką, o jeigu pasipainiojo tas asmeninis gyvenimas, tai jiems nesvarbu. Faktas, kad dvidešimt metų valstybės institucijos nieko nedarė, o kai žmonės pradėjo judėti, bruzdėti – darydami tai civilizuotai, aš juk mačiau tuos dalykus, nes mano žmona vienaip ar kitaip dalyvavo tose iniciatyvose, – juos siekiama jėga nutildyti ir sugniuždyti.
I. Kurklietytė, kurios filmą prokurorai naudoja tardydami namuose gimdžiusias moteris, sakė, kad tai slinktis į autoritarizmą. Kaip Jūs sakytumėt?
Vadinti galima įvairiai. Jeigu lygintum su kokia Gvatemala, tai čia situacija kur kas geresnė, žmonės nedingsta, jų kūnai neplūduriuoja vandens paviršiuje po tokių dalykų. Bet jeigu lyginsim su Europos standartais, tai kultūriškai esame toli toli nuo jos civilizacijos. Pagrindinis dalykas – valstybė nepasitiki savo piliečiais ir atvirai demonstruoja savo galią. Taigi tokie dalykai nekelia pasitikėjimo valstybe.
Kaip vertinate teisėsaugos vaidmenį šitoje istorijoje?
Žinote, nei Lietuvoje, nei pasaulyje nėra nė vieno absoliučiai „švaraus“ žmogaus. Jeigu norėsi ieškoti – rasi visur. Kiekvienas sukasi, kaip išmano. Kažkas dirba su nelegalia programine įranga, kažkas pardavinėja turgeliuose, vieni melžia valstybę, kiti – verslininkus. Reali problema – tai, kad Lietuvoje išgyventi oriai ir dirbti darbą, kurį nori dirbti, darosi vis sunkiau. Jeigu kyla klausimas, kodėl tiek žmonių emigruoja iš Lietuvos, tai atsakymas paprastas – todėl, kad vyksta tokie procesai. Valstybė, kaip visuma, man primena nefunkcionuojantį organizmą. Viso to vaizdelio fone teisėsaugos vaidmuo nelabai ir išsiskiria…
Šiandien žiniasklaida paskelbė, kad prokurorai, remdamiesi neįvardytais psichologais, įtaria gydytojas, priėmusias gimdymus namuose, sektantizmu… Ką apie tai manote?
Sakau – galima pripaišyti ką tik nori… Žmonės yra socialios būtybės, jiems natūralu bendrauti. O valstybė pagal kažkokias senovines brežnevines schemas verčia tai nusikaltimu. Nuo tokių dalykų man plaukai piestu šiaušiasi, kaip ir nuo kai kurių klinikų atstovų pasisakymų, kurie man primena brežnevizmo laikų kalbas.
Sovietmečiu ir KGB mėgdavo sudarinėti visokias bylas „sektantams“…
Taip, o mentalitetas yra paveldėtas iš ten. Kas, kad gyvename naujoje valstybėje, – dauguma žmonių, užimančių svarbiausius postus, yra atėję iš to laiko, ir jų mentalitetas visiškai brežnevinis. Turi keistis kartos, negali tie žmonės toliau vairuoti valstybės politikos.
Ar jums su žmona liepė pasirašyti kokius nors įsipareigojimus nekalbėti?
Aš su ta byla tiesiogiai nesusijęs, bet žmona šiandien kviečiama į apklausą ir turbūt kažkas bus suformuluota. Gal pasakys – neišvykt, nekalbėt, nedalyvaut… nekvėpuot galbūt… Aš visa tai vertinu kaip cinišką perspėjimą – baikit tuos gimdymus namuose.