Lietuviškas teisingumas pagal Kėdainius

Dalius Stancikas | bernardinai.lt

Teisminė valdžia mums nuolat kala, kad privalome vykdyti bet kokį teismo sprendimą, nes kitaip sugrius teisinė valstybė ir prasidės anarchija. Vis dažniau šį motyvą atkartoja ir politinė valdžia, patikėdama, kad ant tokių pamatų laikosi valstybė.

Tačiau mūsų Konstitucija man leidžia tvirtinti, kad tai nesąmonė. Konstitucija, už kurią aš balsavau, man, piliečiui, suteikia teisę be jokių teismo sprendimų „priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (3 str). Mes, piliečiai, tokią Konstitucijos nuostatą priėmėme tam, kad nepasikartotų 1940 m. okupacija, kai dėl valdžios neryžtingumo, o iš dalies ir parsidavimo, nebuvo priešintasi prievartiniam nepriklausomybės ir konstitucinės santvarkos panaikinimui. Mes tokią Konstituciją priėmėme, kad galėtume partizaninį pasipriešinimą, koks vyko 1945–1952 metais, laikyti teisėtu ir garbingu.

Mano Konstitucijoje parašyta, kad Konstitucija yra „vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ ir „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“ (6 ir 7 str.). Vadinasi, aš turiu vykdyti ne bet kokį teismo sprendimą, o tik tą, kuris neprieštarauja Konstitucijai. Todėl ir sakau, kad pernai gegužės 17 dieną visi piliečiai Garliavoje galėjo ne tik pasyviai, bet ir aktyviai ginti demokratinę konstitucinę santvarką ir priešintis neteisėtiems policijos veiksmams. Neteisėtiems todėl, kad policijos naudotas smurtas rėmėsi neteisėta Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjos Ramynos Šidlauskienės nutartimi, aiškinančia, kada galima suvaržyti teisėjo laisvę be Seimo sutikimo. Tokia teisėjos R. Šidlauskienės nutartis prieštarauja Konstitucijos 114 straipsniui, todėl yra neteisėta ir policija negalėjo ja remtis. Tačiau rėmėsi, su benzopjūklu, dujiniais balionėliais, šautuvais ir elektrošoku šturmavo teisėjos gyvenamas patalpas, laužė teisėjai rankas, nes, kaip jau minėjau, teisminė ir politinė valdžia mums kala, kad privaloma vykdyti bet kokį teismo sprendimą. Nors Policijos veiklos įstatymas labai aiškiai teigia: „Policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija“ (3 str.).

Todėl manau, kad būtent teisėjai, kurie priima tokias nutartis kaip Kėdainių teismas, ir griauna valstybę bei konstitucinę tvarką, o piliečiai, kurie savo vidumi jaučia teisingumą ir žmoniškumą, yra neabejingi kitų skausmui bei moka aukotis (turiu omenyje Klonio gatvės stebėtojus), yra valstybės ir demokratijos pamatas. Nes sunkiausiu valstybei metu, okupacijos atveju būtent tokie piliečiai, o ne valdžios suverenitetą pasisavinusi teisėjų partija, ir gins konstitucinę valstybės santvarką.

Taigi pernai kovą Kėdainių rajono teismo teisėja R. Šidlauskienė ėmė ir savavališkai sumažino konstitucines Seimo galias: leido teisėjų laisvę varžyti be Seimo sutikimo. Stipri politinė valdžia – Seimas – turėjo kaip mat protestuoti dėl tokio galių praradimo, tačiau dėl savo smulkiapartinės naudos ir dėl įkalto štampo, kad būtina vykdyti bet kokį teismo sprendimą, neprotestavo, todėl dabar tiek politinė, tiek teisminė valdžios pateko į tragikomišką padėtį.

Pirmiausia keblioje padėtyje atsidūrė pats Teisėjų garbės teismas – tie, kurie mums vis aiškina, kad bet kokį teismo sprendimą būtina vykdyti, nes kitaip sumažės valstybės, o tiksliau, teisėjų galia. Reikalas tas, kad teisėja R. Šidlauskienė išaiškino Konstituciją taip, kad teisėjas ne visuomet yra teisėjas, pvz., teisėja N. Venckienė savo dukterėčios byloje yra nebe teisėja, o tik globėja, todėl jos laisvę galima suvaržyti be Seimo leidimo. Policija su tuo sutiko ir taip padarė – išlaužė duris ir užlaužė rankas. Tačiau pats Teisėjų garbės teismas savo pavyzdžiu nevykdė Kėdainių rajono teismo išaiškinimo, nepatikėjo, kad N. Venckienė kai kada būna tai teisėja, tai globėja, nes nenutraukė savo vidaus garbės bylų prieš teisėją N. Venckienę, nors tuomečiai jos veiksmai, pagal teisėją R. Šidlauskienę, turėjo būti laikomi ne kaip teisėjos, o kaip mergaitės globėjos. Visi garbės teisėjai ir toliau rimtu veidu viešai tvirtino, kad teisėja turi būti pavyzdžiu visiems vykdant bet kokį teismo sprendimą, nes savo nevykdymu griauna teisinę valstybę. Tą patį tvirtino ir Teisėjų tarybos pirmininkas G. Kryževičius, viešai nurodydamas, kad teisėja N. Venckienė yra pūlinys teisinėje ir politinėje sistemoje, tad visi taip ir suprato – sistema bus stipri tik tuomet, jei vykdys bet kokią Kėdainių teismo nutartį ir atsikratys teisėjos N. Venckienės. Tačiau juk tuo metu pagal Kėdainių teismo išaiškinimą teisėja N. Venckienė buvo ne teisėja, o tik paprasta globėja ir būtent tuo vadovavosi policija gegužės 17-ąją Garliavoje.

Sakysit, kam ta kazuistika, koks skirtumas – juk po gegužės 17-ąją valstybės vardu įvykdyto konstitucinio perversmo Seimas vis tiek atėmė neliečiamybę teisėjai N. Venckienei?

Skirtumą, manau, pirmiausia turėtų jausti patys teisėjai, mat pagal Teismų įstatymą draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame automobilyje apžiūrą, kratą ar poėmį ir pan. ir net kai teisėjas yra įtariamas arba kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, jo įgaliojimus gali sustabdyti tik Seimas (47 str.). Ir nieko apie tai, kad savaitgalį arba atostogų metu teisėjas jau nebe teisėjas, todėl jam padarius avariją, kai jis tik vairuotojas, galima drąsiai daužti automobilio langus, laužti rankas ir vilkti tiesiai į cypę. Tačiau po kėdainiškės R. Šidlauskienės išaiškinimo būtent taip galės elgtis policija ir su teisėjais–ne-teisėjais, jei tik policijai pasirodys, kad būtina pavartoti jėgą. Tiesa, tas pats įstatymo straipsnis sako, kad net per klaidą sulaikytas ar pristatytas į teisėsaugos institucijas teisėjas turi būti nedelsiant paleistas, kai tik nustatoma, kad jis teisėjas, bet po gegužės 17-sios akivaizdu, kad ir šis draudimas nebegalioja.

Tačiau ir tai dar ne viskas: žiauriai klydo teisėjai, kurie logiškai manė, kad jei Seimo nario ir teisėjo laisvės suvaržymą Konstitucija apibrėžia vienodai (62 ir 114 str.), tai ir realybėje teisėjų neliečiamybės praradimui galioja tokia pati susiklosčiusi praktika, kaip ir Seimo nariams, kurie visada yra Seimo nariai: ir per atostogas, ir padarę avariją, ir būdami globėjais ar užsiimdami juodąja buhalterija. Kaip ir Prezidentė, kuri saugoma kiaurą parą ir net per atostogas ar iškylas laisvalaikiu. Pasirodo, žiauriai klysta ir Generalinis prokuroras, kuris vis dar eina į Seimą prašyti neliečiamybės atėmimo Seimo nariams, nes pagal Konstituciją įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (29 str.), todėl teisėjos R. Šidlauskienės įvykdyta nauja praktika prieš neliečiamybę turinčią teisėją N. Venckienę, turėtų galioti ir kitiems lygiaverčiams konstituciniams subjektams neliečiamybės prasme – Seimo nariams. Žinoma, jei jie tikrai pripažįsta, kad bet kokia teismo nutartis turi būti vykdoma, ir jei sutinka, kad valstybės gyvenimas turi būti grįstas vienoda logika visiems – kaip yra Konstitucijoje.

Trumpiau kalbant, pagal teisėjos R. Šidlauskienės, policijos, kuri jos nutartį įgyvendino Garliavoje, teisėjų ir politinio elito, kurie visa tai sveikino, logiką tiek teisėjas, tiek parlamentaras, būdami už vairo, jau yra tik vairuotojai, todėl už jų sukeltas avarines situacijas turi būti baudžiami kaip eiliniai piliečiai – greitai ir be jokių neliečiamybių. Paprasta ir efektyvu.

Tačiau neskubėkime džiaugtis. Nes kiekvienas piktadarys, norėdamas sunaikinti jam nepatikusį teisėją ar tautos atstovą, gali elgtis taip: staiga išvažiuoti priešais parlamentaro ar teisėjo automobilį, priversti jį išsukti į kitą kelio juostą ir taip sukelti situaciją, dėl kurios jis būtų nuteistas pagal Baudžiamąjį kodeksą. Sakysite – koks čia marazmas? Neskubėkite.

Būtent tokią teismų praktiką ir suformavo teisėjos R. Šidlauskienės viršininkas tame pačiame Kėdainių teisme Vitalijus Kondratjevas. Tas pats garsusis V. Kondratjevas, kuris 2011 metų pabaigoje sukūrė dar vieną kėdainietišką teisingumo praktiką, pagal kurią dar iki pedofilijos bylos baigties reikia skubiai perduoti auką asmeniui, prieš kurį ta auka davė parodymus. Ir žinoma – net neišklausius aukos. Tokia nutartimi V. Kondratjevas grubiai pažeidė Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, Lietuvos Civilinį kodeksą, elementarų teisingumo jausmą, bet kokią sveiką logiką ir sukūrė tokį teisinį absurdą, kurį buvo galima įgyvendinti tik pagal jau minėtos V. Kondratjevo pavaldinės R. Šidlauskienės antikonstitucinį išaiškinimą.

Bet grįžkime prie V. Kondratjevo formuotos autoįvykių praktikos. 1999 metų gruodžio 22 dieną teisėjas V. Kondratjevas pasirašė nuosprendį, kuriuo nuteisė Šarūną Paberalių 3 metams lygtinio laisvės atėmimo. Jaunuolis buvo apkaltintas dėl eismo įvykio, kurio metu net neįvyko avarija, bet dėl staigaus stabdymo autobuse nelaimingai parkritęs ir susitrenkęs vyriškis mirė praėjus daugiau nei metams.

Šioje istorijoje, kaip ir pedofilijos istorijoje, kaip ir kiekviename teisingumo vykdymo procese labai svarbu yra faktų visuma, todėl turim trumpai kai ką prisiminti: buvęs Sausio 13-osios Parlamento gynėjas Š. Paberalius per apsaugos įmonę įsidarbino Kėdainių (tame tarpe ir Kėdainių teisėsaugos) valdovu vadinamo V. Uspaskicho asmens sargybiniu, tačiau po kurio laiko V.Uspaskichas ne be pagrindo ėmė įtarinėti, jog Š. Paberalius renka informaciją apie jo juodas buhalterijas bei ryšius su „Gazpromu“ ir perduoda valstybės pareigūnams (šiuo klausimu yra notarinis buvusio Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko a .a. A. Katkaus patvirtinimas). V. Uspaskicho reikalavimu, Š. Paberalius buvo atleistas, o prieš jį prasidėjo įvairios provokacijos su įmetamomis į butą granatomis, prieš automobilį krentančiais rąstais, kol viskas baigėsi tokia auto drama: Kėdainiuose prieš jo vairuojamą automobilį netikėtai išvažiavo kitas automobilis, Š. Paberalius, vengdamas avarijos, suko į kitą juostą, taip (pagal V. Kondratjevo nutartį) priversdamas staiga stabdyti autobusą. Autobuse stovėjęs keleivis stipriai susitrenkė, o po 14 mėnesių mirė.

Suprantama, kad tos staiga išlindusios mašinos niekas nerado, todėl objektyvusis teisėjas V. Kondratjevas nutarė, kad Š. Paberalius kaltas dėl keleivio mirties, ir jį nuteisė, tiesa, lygtinai. Netrukus V. Kondratjevo nuosprendį sklandžiai patvirtino Panevėžio apygardos ir Aukščiausiasis teismai. Supratęs, kad jį sudoroti pasitelkta visa valstybės teisėsaugos galia, Š. Paberalius pabėgo slėptis į Ameriką. Lietuvos teisėsauga paskelbė tarptautinę paiešką ir ieškojo Š. Paberalio kaip didžiausio nusikaltėlio – „už nusikaltimus gyvybei ir sveikatai“. JAV policija Š. Paberalį sulaikė ir vienerius metus pralaikė kalėjime – iki teismo pabaigos. Tačiau JAV Federalinis teismas atmetė Lietuvos prašymą grąžinti jos pilietį (labai retas atvejis) ir Š. Paberalį išteisino, pažymėdamas, kad „Lietuva nepateikė jokių įrodymų, jog jis vairavo sąmoningai nepaisydamas akivaizdžios ir nepateisinamos rizikos, kad savo sąmoningais veiksmais sukėlė sužeidimus autobuso keleiviui“. 2011 gegužės 31-ąją išleisdami į laisvę JAV pareigūnai atsiprašė Š. Paberaliaus dėl jo laikymo Čikagos kalėjime, o jau po dviejų mėnesių Remigijaus Šimašiaus vadovaujama Teisingumo ministerija išdavė Š. Paberaliaus Europos arešto orderį – Lietuvos valstybė, t. y. mes, piliečiai, visi kartu su V. Kondratjevu, V. Uspaskichu, A. Kubilium ir R. Šimašium, toliau persekiosim Š. Paberalį bent Europos teritorijoje, kad jis, gink Dieve, niekada nebegrįžtų į tėvynę, už kurią buvo pasiruošęs atiduoti gyvybę.

Nes Lietuva geriau nei JAV supranta, kas yra tikras teisingumas. Nes Lietuvoje Kėdainių teismo sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai – kokie jie bebūtų. Net jeigu jie prieštarauja Konstitucijai, demokratinei tvarkai, civilizuotai teisei, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijai ar elementariai logikai.

Net jei tokiais teismų sprendimais griaunamas tikrasis valstybės pamatas – piliečių tikėjimas valstybės teisingumu ir jų ryžtas už savo valstybę aukotis.

Beje, esu visiškai tikras, kad daugiau nei prieš vieną teisėją ar Seimo narį ateity nebebus taikomas antikonstitucinis Kėdainių teismo sprendimas ir nebus taip pažeidinėjamas jų neliečiamumas, kaip buvo padaryta prieš N. Venckienę. Todėl bus pasistengta šį išskirtinį neteisėtą veiksmą kuo greičiau palaidoti užmarštyje.

Mūsų gi tikslas – to neleisti pamiršti. Nes kažkas juk turi ginti Konstituciją. Nes kitaip ir liksime Europos pakraštys su tokiu provincialiu kėdainišku teisingumu.

Jeigu išvis liksime.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top