Danutė Šepetytė | respublika.lt
„Angeliuke, kada eisi laisvint Lietuvėlės?“- taip klausdavo mergaitės prelatas Mykolas Krupavičius, regis, nuo mažų dienų bandydamas padėti jai prisijaukinti esminį tikslą, kuriam Angelė NELSIENĖ (Angela Nelsas), galima sakyti, augusi ant prelato kelių, liks ištikima visą gyvenimą. Šiandien ji – ryški Amerikos lietuvių visuomenės ir politikos veikėja, skynusi tautiečiams kelius pas pasaulio galinguosius, aukojusi savo laiką, sveikatą ir lėšas dėl Lietuvos valstybės pripažinimo ir jos stiprinimo.
Vienu didžiausių savo laimėjimų A.Nelsienė laiko 1998 m. JAV Kongrese įsteigtą Baltijos sambūrį (Baltic Caucus). Už nuopelnus Lietuvai ji apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Nors klausimas, ar šiandien nereikia vėl laisvinti Lietuvėlės, jai sukelia šypseną, tačiau sako, kad pavojų esama.
Kokį pavojų jūs išskirtumėte pirmiausia?
Esu apstulbusi ir sukrėsta, kaip sistemingai Lietuvoje naikinama lietuvių kalba. Pasigendu tos tautiškos stiprybės, kuri, manau, ir išlaikė Lietuvą, išlaikė mus kaip Tautą. Mano senelis Juozas Barkauskas buvo knygnešys platintojas, jis turėjo vieną didžiausių slėptuvių Suvalkijoje ir jo pagalbininkai, rizikavę gyvybe platindami knygas, buvo ne mokslininkai, ne profesoriai, o paprasti žmonės, kurie mylėjo Lietuvą ir žinojo, kad be kalbos nebus Tautos.
Aš užaugau neapsakomos meilės ir atsidavimo Lietuvai persunktoje aplinkoje, lietuvybė mums buvo perduota kaip brangiausias dalykas gyvenime. Visuomet labai didžiavausi būdama lietuvė ir drąsiai ėjau į aukščiausias Amerikos institucijas, kalbėdama su prezidentu jaučiau, kad su pasitikėjimu galiu atstovauti Tautai, kurios vertybes pažįstu ir žinau jos indėlį į viso pasaulio ir Europos istoriją. Ir šiandien, kai visur girdžiu angliškais barbarizmais prišiukšlintą kalbą, nesuprantu, kaip Lietuvos nacionalinis radijas, kuriam lyg ir privalu tausoti valstybinę kalbą, tuoj po lietuviškų žinių užvaro kažkokias amerikoniškas dainas.
Suprantu, kad tokiose srityse, kaip matematika, inžinerija, architektūra, galbūt yra frazių, kurias išversti į lietuvių kalbą sunku, neprarandant jų prasmės. Tačiau, sakykite, kuo lietuviams neįtinka žodis „vietovė“, šiandien visur kur keičiamas „lokacija“?.. Amerikiečiai, sugrįžę iš Lietuvos, sako neradę sąsajų tarp Lietuvos, apie kurią aš jiems kalbu, ir Lietuvos, kurią jie išvysta savo akimis. Nėra didelio skirtumo, sako jie, dabar ten viskas beveik kaip Amerikoje – vien angliški užrašai…
Ir tarp lietuvių šiapus ir anapus vandenyno skirtumų nebėra?
Suprantama, po sovietų okupacijos išėję į laisvę žmonės per vieną dieną negali pasivyti pokyčių, kurie įvyko pasaulyje per tą laiką, tačiau mūsų dienomis juo toliau, juo labiau blunka, lyginasi buvę skirtumai. Deja, tenka pripažinti, kad ne visi pokyčiai buvo geri ir dėl kai kurių dauguma Amerikos lietuvių nėra entuziastingai nusiteikę, nes jie nėra tie, kurie lemtų Lietuvai gerovę.
Kokius pokyčius turite galvoje?
Verdantį globalizacijos katilą, į kurį papuolusios mažos tautos turi nedaug šansų išsilaikyti. Vienas stipriausių mano girdėtų teiginių šia tema buvo pasakymas, esą Lietuva niekada neatsigaus ekonomiškai ir jos gyvenimo standartai nepakils į aukštesnį lygį, jeigu ji nepripažins LGBT ir transgenderių ideologijos.
Negalime nematyti, kad šiam tikslui Lietuvoje skiriami didžiuliai pinigai. Žinote, tos beprotybės prasideda labai subtiliai, jos niekada neatsiskleidžia iš karto, jos kaip Havajuose lava: ima tekėti pamažu ir vis augina galią, kol savo kelyje viską išdegina. Taip ir visuomenę stengiamasi palengvėle priversti laikytis jos tikėjimui ir papročiams nebūdingų nuostatų.
Lietuviai, kiek man žinoma, niekada prievarta nebruko savo nuomonės nei giminėms, nei kaimynams, nei kitiems. Lietuvoje, kur 80 proc. gyventojų yra katalikai, buvo laikomasi atitinkamų moralinių nuostatų, nesmerkiant tų, kurie pasižymėjo kitomis pažiūromis. Žmonės buvo geri, vieni kitus gelbėjo ir taikiai sugyveno su kaimynais, nežiūrėdami, ar jie buvo lenkų, žydų ar vokiečių kilmės, tad ir šiandien jokiam organizaciniam dariniui nederėtų brukti Lietuvai šitų standartų, kurie dar nėra 100 procentų niekur kitur įsigyvenę, – jie dar labiau visus suskaldys ir supriešins, padarydami daug žalos.
Matot, kokia galinga toji „lava“, jei net sveikiau mąstantį JAV prezidentą Donaldą Trampą užblokavo…
Jis buvo pavojingas, nes netiko sistemai, kuri buvo pastatyta atsargiai, patyliukais ir iš didžiulių pinigų. Kad visur už šitų pokyčių slypi didžiuliai globalistų pinigai, aiškiai parodė ir nugirsti Dž.Sorošo atsakymai į klausimus kažkokiame susitikime. Į klausimą, ar ne naivu tikėtis pakeisti Amerikos ir pasaulio teisės bei demokratijos aspektus bei moralines vertybes, jis atsakė parodysiąs, ką gali įtaka ir pinigai.
Bet klausiantysis prieštaravo, kad nebus taip lengva, nes Amerikos pamatinis principas – „In God We Trust“ („Mes pasikliaujame Dievu“)… Žinote, ką Sorošas į tai atsakė?
Atsakė įrodysiąs, kad jis yra aukščiau už Dievą. Dabar, kai pasižiūri, matai, kad Amerikos Valstijose jo pinigais kai kurie kandidatai laimi rinkimus, o pasaulyje priskaičiuojama per du šimtus organizacijų, kurias jis finansuoja, kad atliktų jam reikalingą darbą. Ir šiame fronte jis toli gražu nėra vienintelis. Jeigu Amerikai būtų trenkusi tokia „bomba“, po kurios visuomenė staiga būtų pamačiusi naujos ideologijos paveikslą, manau, ji nebūtų tokios tikrovės toleravusi. Bet procesas prasidėjo mokyklose, ir, jei pasižiūrėtume, kur ideologijos keičiamos, – daugiausia tai vyksta per švietimą ir mokyklas. Per naujas ugdymo programas nuvertinama šeima ir išauginama karta, kuri nebetiki tuo, kuo gyveno jų tėvai. Gyvenime visuomet yra kitaip mąstančių, tai yra viena iš tų realybių, nuo kurios niekur nepabėgsime. Bet prievartinis būdas diegti tai, kas žmonėms moraliai nėra priimtina, yra neteisingas ir kenksmingas mūsų Tautai ir valstybei.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.