Dalijamės Lietuvos advokatūros išplatinta informacija apie nekontroliuojamo sekimo mastus Lietuvoje ir jo keliamas grėsmes.
Šiandien Lietuvoje bet kurio žmogaus gali būti klausomasi ir jis gali būti sekamas net ir be galimai realaus pagrindo, o pasibaigus tyrimui asmuo niekada apie tai taip ir nesužino bei nesužinos. Pasak Lietuvos advokatūros, tai yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas ir didžiulė valstybės problema, kelianti nerimą dar ir todėl, kad nėra jokių duomenų, kokie yra šio reiškinio mastai.
Advokatų tarybos pirmininko prof. dr. Igno Vėgėlės teigimu, apie situacijos niūrumą privertė susimąstyti ikiteisminio tyrimo institucijoms Lietuvos advokatūros išsiųsti klausimai ir gauti atsakymai. „Atsižvelgdami į Lietuvos advokatūros vaidmenį visuomenėje, būtinumą ginti žmogaus teises ir tai, kad esame vienintelė nepriklausoma teisminė institucija, bei pasitarę Advokatų Taryboje, mes nusprendėme išsklaidyti abejones dėl galimai neteisėto pasiklausymo. Advokatūra kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas, kriminalinės žvalgybos institucijas su klausimu, ar nėra ir nebuvo taikyti žvalgybos veiksmai (sekimas, slaptas pasiklausymas ir pan.) Advokatūros kaip institucijos ir jos vadovų atžvilgiu. Iš Specialiųjų tyrimų tarnybos gautas atsakymas mus tiesiog pribloškė. Esmė ne tai, kad mums STT nepateikė duomenų apie turinį, nes to ir neprašėme, o tai, kad jie atsakė, jog pats faktas dėl galimai vykdytų ir nepaaiškėjus jokių pažeidimų jau baigtų žvalgybos veiksmų Lietuvos advokatūros atžvilgiu yra valstybės paslaptis. Vadinasi, mūsų valstybėje niekas negali žinoti, kas ir kada yra ir buvo sekamas, nebent pačios tarnybos nuspręs, kad yra tikslinga informuoti“, – sako Advokatų tarybos pirmininkas.
Galimai neteisėto pasiklausymo klausimas buvo iškeltas ir prieš porą savaičių vykusiame Visuotiniame advokatų susirinkime bei po jo surengtoje apskrito stalo diskusijoje, kurioje dalyvavo šimtai advokatų. Greta kitų temų, diskusijoje buvo išsakytos ir nuomonės, jog pasiklausymas gali būti taikomas ir norint sužinoti asmenų konfidencialių konsultacijų su advokatais turinį, o tai gali būti pamatinės žmogaus teisės į gynybą pažeidimas. Buvo prieita prie bendros nuomonės, kad Advokatūra ir yra ta institucija, kuri gali ir turi pasipriešinti šiam žmogaus teisių pažeidimui.
Neseniai „Spinter tyrimų“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad kas ketvirtas Lietuvos gyventojas mano, jog teisėsaugos institucijos nekontroliuojamai seka jų elektroninį susirašinėjimą ir klausosi pokalbių. Pasak I. Vėgėlės, kriminalinės žvalgybos institucijų veiksmams iš tiesų nėra jokios realios ir veiksmingos nepriklausomos išorinės kontrolės. Kiekvienu atveju tik pati žvalgybos veiksmą – sekimą ar pasiklausymą – taikanti institucija sprendžia, ar ji, taikydama šį veiksmą, pažeidė žmogaus teises, ar ne, ir ar apie tai dera pranešti asmeniui. Nesant realios kontrolės neatsakytas lieka ir kitas klausimas: kas su tokiais duomenis daroma toliau, ar yra garantija, kad šie duomenys sunaikinami, o ne tyliai padedami „į stalčių“ iki „reikiamo momento“. Slaptų pažymų praktika Lietuvoje beveik neleidžia abejoti, jog realus duomenų sunaikinimas tėra fikcija.
Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas Mindaugas Kukaitis sako, kad oficialiai kontrolės funkcija yra pavesta Generalinei prokuratūrai. „Tačiau prokuratūra į mūsų užklausą atsakė, kad jai nesuteikta teisė teikti jokios informacijos ir mes turime kreiptis į kiekvieną kriminalinės žvalgybos instituciją atskirai. O tokių yra beveik dvi dešimtys. Todėl įsivaizduokite paprastą pilietį, kuris nori sužinoti, ar kas nors kada nors rinko apie jį informaciją, kuri nepasitvirtino – jis turėtų parašyti tokiam kiekiui institucijų, galinčių vykdyti kriminalinę žvalgybą. O atsakymas greičiausiai bus vienas – jog tai yra valstybės paslaptis“, – teigia M. Kukaitis.