pozicija.org
Dar nespėję duoti priesaikos naujieji/senieji Seimo nariai Gintautas Paluckas, Linas Jonauskas, Tomas Bičiūnas, Algirdas Sysas, Orinta Leiputė, Julius Sabatauskas skubiai ėmėsi pirmutinio Lietuvos išvalstybinimo klausimo.
Jie įregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūloma pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimą (Nr. I-1031) „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“.
Naujos visuomenės kūrėjai prisidengdami asmens tapatybės žymenų apsaugą, siūlo asmens dokumentuose ir civilinės būklės aktuose užsieniečio asmens vardą ir pavardę įrašyti lotyniškais rašmenimis pagal atitinkamos tautinės mažumos kalbos taisykles.
Vardas ir pavardė turi būti nurašomi paraidžiui. Tai reikštų, jei asmens vardas ir pavardė pirminiuose dokumentuose įrašyti vokiečių, lenkų ar vengrų kalba, Lietuvos piliečio pase jo pavardė ir vardas bus įrašomi vokiečių, lenkų ar vengrų kalbomis. Šį įstatymą numatoma įgyvendinti nuo 2021 m. liepos 1 d.
Tai pirmas žingsnis naikinat Lietuvos Respublikos pasus ir asmens tapatybės korteles, kaip Lietuvos valstybingumą liudijančius dokumentus, artėjant prie vieningo ES asmens dokumento. Panašiai, kaip sovietmečiu – SSSR pasai iš esmės buvo vienodi visose broliškose SSSR respublikose.
Ta proga asociacijos Talka tautai ir kalbai pirmininko pavaduotojo Mindaugo Karaliaus pastabos:
Asmenvardžių rašyba valstybine lietuvių kalba, tai ne „trijų raidžių“ klausimas, tai valstybės kūrimo ir Lietuvos piliečių lygiateisiškumo, nepriklausomai nuo tautybės, įtvirtinimo klausimas.
Valstybinė kalba ir jos vartojimo plėtrai skirta politika yra valstybės kūrimo įrankis , o šiame XXI amžiuje vienas pagrindinių įrankiu. Bet kokie raginimai siaurinti ir riboti jos vartojimą, turėtų būti laikomi antivalstybine veikla.
Tikriausiai požiūris į asmenvardžių rašybą lietuviškai, labiausiai atsiskleidžia politikų, politikos apžvalgininkų, visuomeninių ryšių agentūrų, žiniasklaidos savininkų, akademinės bendruomenės narių nuostatas Lietuvos valstybės atžvilgiu. Deja, dalis jų daugiau, kaip dešimt metų nuosekliai ir su savižudišku atkaklumu siūlo įteisinti asmenvardžių rašyba nelietuviškai. Ir ne tik siūlo, bet jau yra atlikę daug veiksmų: Lietuvių kalbos komisijos 1997m nutarimas Nr. 60, Vilniaus apylinkės teismo sprendimai pažeidžiantys Lietuvos įstatymus, Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimus, aukštesnės instancijos teismų praktiką ir įpareigojantys Vilniaus savivaldybės metrikacijos biurą išrašyti dokumentus ne valstybine lietuvių kalbą. To paties biuro ir valstybės migracijos departamento atsisakymai skųsti aukštesnės instancijos teismui neteisėtus Vilniaus apylinkės teismo sprendimus. Nuolatiniai R. Šimašiaus vadovaujamos Vilniaus savivaldybės bandymai pažeisti Valstybinės kalbos įstatymą.
Kokių tik mes negirdime teiginių iš Lietuvos politikų, siekiančių įtvirtinti asmenvardžių rašyba Lietuvos valstybės dokumentuose ne lietuvių kalba: ir kad yra „originalūs vardai“, „teisė į vardą“, „teisė į šeimos privatumą“, jei asmenvardį užrašome lietuviškai, tai jį iškraipome ir t.t.
Tačiau akivaizdu, kad visus asmenvardžius galima užrašyti visomis pasaulio kalbomis. Niekam nekyla jokių klausimų jei tą daro Izraelis – hebrajų kalba, Graikija – graikų, Latvija – latvių k ir t.t., nesvarbu kokios tautybės yra jos pilietis. Tą patvirtina net, asmenvardžių rašybos dokumentuose ne valstybine kalba šalininkai rašydami, rusų, gruzinų, armenų ir daugelio tautybių pavardes lietuviškai.
Lietuvos, kaip ir bet kurios valstybės, įpareigojimas rašyti asmenvardį dokumentuose valstybinę kalba nepanaikina asmens teisės į vardą, jos pilietis gali rinktis ar Gžegošą ar Darijušą ar Nikolę, bet jei esi Lietuvos valstybės pilietis, tai reiškia, kad pripažįsti jos įstatymus, esi jai ištikimas, gerbi kitus bendrapiliečius. Tą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas (2011 m.) Malgožatos Runevič-Vardyn, Lukaš Pavel Vardyn byloje.
Kodėl asmenvardžių rašyba valstybine kalba yra taip svarbu, nes kiekvienas Lietuvos pilietis turi vardą, turi pasą tai yra ženklas rodantis jo ryšį su valstybę ir tai yra asmeninio ryšio ženklas ir tai liečia apie tris milijonus žmonių. Valstybė gyva tik dėl valstybinės jos piliečių savimonės.
Ar kas gali atimti Lietuvos piliečiui konstitucinę teisę sudarant sutartis ar kitus tekstus Lietuvoje rašyti juos ir asmenvardžius juose valstybine lietuvių kalba? Būtų įdomu, jei jis už savo pilietinės pareigos atlikimą dar būtų ir už tai nuteistas. Panašiai, kaip buvo bandyta apkaltinti pažeidus įstatymą mokytoją mosavusia valstybine Lietuvos vėliava.
Nuolat kelti klausimą ar rašyti asmenvardžius Lietuvos valstybės dokumentuose valstybine kalba ar kitomis kalbos tai yra akivaizdus siekis tęsti jos nepripažinimo politiką, o kam tokia politika yra naudinga?
Žmogaus teisės (ne norai ar įgeidžiai) pasireiškia per demokratinės valstybės pilietines teises. Tačiau pilietis turi ir pareigas. Piliečiai gali rinktis vardą ar pavarde, tačiau valstybės dokumentuose jis užrašomas valstybine kalba.
Žiūrint į teikiamus įstatymo projektus, matosi ,kad 2020–2024m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narių ir tokių, kurie, davę Seimo nario priesaiką:
„prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai;
prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą;
prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.
Tepadeda man Dievas.“
Jie siekia šią priesaiką pažeisti nuo pirmųjų savo buvimo LRS dienų, naikindami valstybinį lietuvių kalbos statusą įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Pastaba
Turime nuliūdinti gerbiamą visuomenininką, Nacionalinis susivienijimas 2020 m. gruodžio 1 d. pareiškime įspėjo, kad nuo pirmosios dienos naujoji valdančioji koalicija nuosekliai administraciniais ir finansiniais svertais stabdys lietuvių kultūros laisvą plėtrą ir raišką, pirmenybę teikiant „multikultūriniams“ projektams; lietuvių kalba bus menkinama ir stumiama iš viešojo gyvenimo neformaliai griaunant jos valstybinį statusą, skatinant kalbos darkymą ir įtvirtinant anglų kalbą kaip valstybinę kalbą; bus dar labiau varžomi ir ideologiškai kontroliuojami visų sričių lituanistiniai tyrinėjimai ir jos dalykų akademinis mokymas bei sklaida visuomenėje menkinant jų svarbą ir prestižą ir ribojant valstybės paramą „nepolitkorektiškiems“ lituanistiniams projektams.
Taigi, sveiki sugrįžę į visiems gerai pažįstamą praeitį.