Skirmantas Malinauskas | 15min.lt
Pirmosios nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybės žemės ūkio ministras konservatorius Vytautas Knašys teigia, jog Lietuvoje susiklostė situacija, kai Europos Sąjungos pinigais dosniai remiami stambūs ūkiai, o mažesnius žemės plotus valdančios šeimos gujamos iš kaimo. Žmonės lieka be darbo, šalyje mažėja gyvulių, o ateitis šviesi atrodo tik stambiais verslininkais tapusiems ir didelius turtus sukaupusiems kaimo gyventojams.
Seimui ir Vyriausybei adresuotą pareiškimą dėl Lietuvos kaimo ateities jau pasirašė 25 žmonės, taip pat – pirmos vyriausybės ministras V.Knašys, Nepriklausomybės akto signatarai Eimantas Grakauskas, Birutė Valionytė ir kiti, rašytojas Romas Sadauskas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis, buvęs žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis ir keli ūkininkai, buvęs Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, žemės ūkio ministru dirbęs Vytautas Einoris bei kiti asmenys. Dabartinio pareiškimo vienas egzempliorius perduotas prezidentei.
ES pinigai stambiausiems
Atsikūrus Lietuvos valstybei, buvusius kolūkius pakeitė žemės ūkio bendrovės, kurių vadovai sugebėjo geriau už kitus pasinaudoti turtu, – teigė V.Knašys.
„Matome, kad situacija kaime labai sudėtinga. Atsikūrus Lietuvos valstybei, buvusius kolūkius pakeitė žemės ūkio bendrovės, kurių vadovai sugebėjo geriau už kitus pasinaudoti turtu. Dalis bendrovių tapo akcinėmis. Kūrėsi ir fiktyvios akcinės bendrovės, kurių tikslas įsigyti kuo daugiau žemės.
Buvo atidaryta Pandoros skrynia spekuliacijai žeme. Tokių „bendrovių“ žemdirbiai liko paprasčiausiais samdiniais, neturinčios jokios įtakos jų valdyme.
Dėl šios ir kitų daugelio priežasčių taip ir nebuvo pereita prie „šeimos ūkių kaimo“. Mes nesugebėjome jų kūrimui pasinaudoti ir ES parama. Kas turi daugiau žemės, tas gauna daugiau paramos. Taip ES parama skatina ūkių stambėjimą. Mes savo, palankesnių „žaidimo taisyklių“ šeimos ūkių kūrimuisi, kaip tai padarė mūsų kaimynė Lenkija, nesukūrėme“, – 15min.lt sakė V.Knašys.
Lietuvos vadovams adresuotame pareiškime rašoma, kad natūriniuose arba pusiau natūriniuose ūkiuose dirba dauguma (per 98 proc.) Lietuvos kaimo žmonių, taip ir negalėjusių arba nesugebėjusių pasinaudoti ES parama ūkiams plėsti. 2010 m. investicinė parama iki 30 hektarų sklypus valdantiems ūkininkams, skaičiuojant vienam žmogui, buvo daugiau nei 10 kartų mažesnė nei turintiems per 100 hektarų.
Neribota parama
Turtingų žmonių kaime beveik nėra. Yra keli stambūs ūkininkai, nedidelis vidutinis sluoksnis ir 60–70 proc. skurstančiųjų, – sakė A.Svitojus.
„JAV valstybė paramą skiria ūkiams tik iki 250 hektarų. Vienam šeimos nariui skaičiuojama 100 karvių. Europoje – 50. Taip remiami vidutiniai ūkiai. ES 2014–2020 m. finansinės perspektyvos dokumentuose atsirado visiškai nauji punktai. Mažiausiai 5 proc. privalome skirti skurdo mažinimui, nes Europai gresia revoliucija. Nyksta vidurinis sluoksnis. Yra arba labai turtingi, arba visiškai nuskurę. Tai puikiai matome ir Lietuvos kaime. Turtingų žmonių beveik nėra. Yra keli ūkininkai, nedidelis vidutinis sluoksnis ir 60–70 proc. skurstančiųjų“, – 15min.lt sakė „Heifer international“ labdaros fondo direktorius Arūnas Svitojus.
Pasak jo, numatytą ribą viršiję ūkiai turi būti pakankamai rentabilūs ir pajėgūs išsilaikyti be paramos. Lietuvoje ES parama teikiama neribojant ūkio dydžio. Stambiems ūkiams sukuriami ir kiti konkurenciniai pranašumai. Jie gali kur kas lengviau skolintis lėšas pagal investicines programas, tam veikia kreditų garantijų fondas.
„Du procentai ūkininkų valdo 40 proc. Lietuvos žemės. Nors ūkio dydis, valdomas nuosavybės teise įstatymu ribojamas iki 500 ha, tačiau internete ir kitur viešoje erdvėje minimi įvairūs dariniai per fiktyvias žemės ūkio bendroves valdo tūkstančius ha žemės. Dominuoja grūdinis ūkis, be gilesnio perdirbimo, bet tai nesukuria naujų darbo vietų. Grūdų augintojui patogu: pasėjai, nupjovei, pardavei ir dar ES paramą gavai.
O ką daryti kaimo žmogui? Nebent imti išmokas už pasitraukimą iš žemės ūkio. Žmogus darosi nesuinteresuotas dirbti. Jam net karvės neapsimoka laikyti. Kol gyvulių skaičius buvo didesnis, tol į kaimus važiuodavo pienvežiai.
Dabar daug kur neapsimoka važiuoti, nes nėra ką supirkti. Kaimo žmonės einą į kioskus, kur perka pieną, sviestą. Pieno gamintojai stambiems ūkininkams moka iki dviejų kartų didesnę kainą. Valstybė paskatino žmogų pasitraukti iš žemės ūkio. Jis tapo išlaikytiniu“, – dėstė V.Knašys.
Nyksta gyvuliai
Aukštaitijos rajonuose karvių skaičius sumažėjo net 5–8 kartus. Vilniaus rajone iš 26 tūkst. karvių nepriklausomos Lietuvos pirmaisiais metais liko vos 3 tūkstančiai.
Pareiškime nurodoma, kad Aukštaitijos rajonuose karvių skaičius sumažėjo net 5–8 kartais. Vilniaus rajone iš 26 tūkst. karvių nepriklausomos Lietuvos pirmaisiais metais liko vos 3 tūkstančiai. Paskui gyvulius, netekę darbų, iš kaimų išeina ir žmonės.
„Artėjam prie ribos, kai procesai taps nesustabdomi. Iš Lietuvos išvyko apie milijoną gyventojų. Kaime nedarbas siekia 20–25 proc. Jaunimui darbą rasti dar sunkiau“, – patirtimi dalinosi A.Svitojus.
Pasak jo, stambiesiems ūkininkams sudarytos visos sąlygos plėstis, tuo tarpu smulkiesiems išgyventi galimybių lieka vis mažiau: „Didieji ūkininkai augina grūdus ir juos kaip žaliavą parduoda užsieniui. Tai lengva daryti, kai už tūkstantį hektarų gali gauti milijoną litų paramos. Už tuos pinigus perki naują žemę. Investicija atsiperka per 5 metus. O tie, kurie pradeda ūkininkauti, neturi tokių apsukų.“
Kaupia žemes
Prasidėjo spekuliacija žeme. Kas uždraus vėliau patiems ūkininkams tą žemę parduoti? Vyksta paprastas turto kaupimas, – dėstė V.Knašys.
Pašnekovai atkreipė dėmesį ir į draudimą žemę parduoti užsieniečiams. Toks draudimas neužkerta kelio užsienio piliečiams sklypus Lietuvoje pirkti per tarpininkus. Tuo pat metu vietiniai žemvaldžiai prisidengdami žemės trūkumu santykinai nedidele kaina kaupia didelį turtą.
„Prasidėjo spekuliacija žeme. Kas uždraus vėliau patiems ūkininkams tą žemę parduoti? Vyksta paprastas turto kaupimas“, – sakė V.Knašys.
Jis sutiko, kad dideli ūkiai produkciją gamina pigiau: „Bet kas darosi su žmonėmis kaime? Jie išsilakstė. Valstybė moka arba pašalpas, arba išmokas. Tai įkalkuliavus, stambūs ūkiai nebeatrodo tokie efektyvūs.“
Pasiekta riba
Pareiškime atkreipiamas dėmesys, kad kaip tik dabar tvirtinama nauja 2014–2020 m. Kaimo plėtros programa. Pasak V.Knašio, tai paskutinė galimybė perskirstyti paramą taip, kad ji skatintų šeimos ūkių kūrimąsi, nes šiandien padaryti sprendimai lems Lietuvos kaimo ateitį artimiausius dešimtmečius.
„Dabartinė finansinė perspektyva nubrėš gaires trisdešimčiai metų. Nuvažiuosime ten, kur pasirinksime judėti. Jau praradome milijoną žmonių. Galim prarasti dar milijoną. Ar mums to reikia? Svarbu paruošti ilgalaikę Lietuvos kaimo, o tai reiškia ir Lietuvos, išlikimo strategiją“, – sakė V.Knašys.
Pasak jo, sunykus šeimos ūkiams kaimai galutinai ištuštės. Kaimo verslas, jo kultūrinės tradicijos, net kai kurių kaimų pavadinimai liks tik istoriniuose prisiminimuose.
