Minint Lietuvos Sąjūdžio 25-ąsias metines dera atkreipti dėmesį į aktualumo nepraradusias šio „savaveiksmio pilietinio judėjimo“ programines nuostatas. Jomis žymėtos laisvos tautos – savivaldžios politinės bendruomenės, Lietuvos šeimininkės – kelio gairės.
Tiesos.lt portalas skelbia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendrosios programos, priimtos 1988 metų spalio 23 dieną Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime, ištraukas:
[…] Sąjūdis kilo kaip pilietinė iniciatyva, reiškianti visuomenės dorovinį, tautinį, politinį atgimimą.
Sąjūdis laiko neteisėtais Ribentropo-Molotovo 1939 m. paktus su papildomais protokolais ir visus jų padarinius Lietuvos suverenitetui.
Sąjūdis siekia pašalinti stalinizmo ir stagnacijos padarinius, įgyvendinti viešumą ir demokratiją, socialinį teisingumą ir konstitucines garantijas, sutvarkyti ūkį. Tuo tikslu skatinamas pilietinis sąmoningumas ir aktyvumas, rengiamos pilietinės akcijos. […]
Tarybos turi tapti kompetentingais ir vienvaldžiais piliečių valios reiškimo, atstovavimo ir vykdymo organais. […]
Sąjūdis siekia atgaivinti pilietiškai sąmoningą ir aktyvią visuomenę, žmogų kaip moraliai atsakingą asmenybę, pilietį – savo krašto šeimininką ir patriotą. Gindamas visų Respublikoje gyvenančių tautų lygiateisiškumą, Sąjūdis siekia užtikrinti lietuvių tautai išlikimo ir suverenaus valstybingumo sąlygas. Tam būtina atkurti ir išplėtoti politines, teisines, ekonomines bei kultūrines gyvenimo formas Respublikos suvereniteto pagrindu.
Demokratizuojant visuomenę, būtina suteikti realų turinį šūkiui ,,Visa valdžia – Taryboms“. […]
Sąjūdis teigia, kad jokia politinė organizacija neturi teisės uzurpuoti Respublikoje politinės valdžios. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios funkcijos turi būti griežtai atskirtos. […]
Politinė valstybės santvarka privalo teisiškai garantuoti asmens laisvių ir pilietinių pareigų darną. Sąjūdis siekia, kad Lietuvos TSR piliečio statusas remtųsi SNO Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Pilietinių ir politinių teisių paktu ir kitais tarptautiniais žmogaus teisių aktais.
[…] Pilietinės teisės negali būti apribojamos dėl politinių įsitikinimų, bet kokie persekiojimai už politines pažiūras laikomi neteisėtais ir užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę.
Kiekvienam piliečiui turi būti garantuota jo pažeistų teisių ir laisvių teisminė gynyba.
Sąjūdis įsitikinęs, kad teisinėje valstybėje nė viena įstaiga ar organizacija negali rinkti apie asmenį tokios informacijos, su kuria šis asmuo negalėtų susipažinti ir, reikalui esant, apskųsti jos rinkėjų įstatymo numatyta tvarka. Piliečiai turi gauti informaciją visuomeniniais ir valstybiniais klausimais, jeigu pastarieji nėra paskelbti valstybine paslaptimi. Socialinė informacija negali būti monopolizuojama. […]
Nė vienas įstatymas negali būti priimtas be viešo svarstymo arba, esant reikalui, referendumo. […]
Lietuvos TSR piliečiams reikia garantuoti teisę laisvai emigruoti išlaikant pilietybę. […]
Sąjūdis reikalauja iš esmės pagerinti vidaus reikalų organų darbuotojų tarnybos kultūrą.
Visuomenės humanizavimas yra vienas svarbiausių Sąjūdžio siekių. […]
Būtina visokeriopai stiprinti šeimą – pagrindinę visuomenės ląstelę. […]
Sąjūdis yra už tai, kad būtų panaikintos prieštaraujančios socialiniam teisingumui, visų pirma, nomenklatūrinių darbuotojų, privilegijos.
Tarnybinės pareigos turi būti skirstomos profesinės kompetencijos ir konkurencijos pagrindu.
Tautinę savimonę ir saviraišką Sąjūdis laiko savaiminėmis vertybėmis ir svarbiais visuomenės atgimimo veiksniais.
Sąjūdis laiko antihumaniškais ir nusikalstamais ir atmeta stalinistinį genocidą, tautų sumaišymo ir ,,suliejimo“, nacionalinio nihilizmo politiką, ne vieną tautą įstūmusią į etninio išnykimo situaciją.
[…]
Sąjūdis laikosi požiūrio, kad tautinis lygiateisiškumas gali būti įgyvendinamas tik visų tautų atstovams pripažįstant lietuvių tautos apsisprendimo teisę, Lietuvos TSR suverenitetą ir teritorinį vientisumą, pažįstant ir gerbiant lietuvių istoriją, kultūrą ir kalbą. Būtina pripažinti lietuvių, kaip ir kiekvienos kitos tautos, teisę rūpintis savo išlikimu, ūkiu, gamta, kalbos ir kultūros išsaugojimu bei puoselėjimu iš protėvių paveldėtoje teritorijoje. […]
Sąjūdis smerkia visokį neteisingumą tautiniu pagrindu, tautinio orumo, kultūros ir kalbos žeminimą. Atsiradus nacionalinių santykių įtampai, būtina atskleisti ir viešai svarstyti istorines bei socialines šio reiškinio priežastis, ieškoti teisėtų jo šalinimo būdų. Reikia ugdyti tautų tarpusavio pagarbą ir bendradarbiavimą.
Kultūra yra savaimingai išsiskleidžiančių tautos kūrybinių galių visuma. Kultūros pamatas yra kiekvieno žmogaus, šeimos, visos tautos dorovė.
Sąjūdis yra prieš valstybės monopolį kultūros srityje ir remia kultūrinės kūrybos laisvę bei kūrybos organizacijų pliuralizmą. […]
Būtina branginti ir puoselėti visą Lietuvos kultūrą, apimančią visų Lietuvoje gyvenusių ir gyvenančių tautų kūrybinį įnašą. […]
Kalba yra svarbiausias tautos požymis, jos savitumo reiškimosi forma, didžiausias tautos kultūros lobis. Ją ugdyti ir puoselėti – vienas svarbiausių šeimos, mokyklos ir valstybės uždavinių,
Sąjūdis siekia sugrąžinti ir įtvirtinti lietuvių kalbos teises bei funkcionavimą visose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, rūpinasi taisyklingos kalbos prestižu. […]
Sąjūdis siekia, kad Lietuvoje būtų įtvirtinta tautinė švietimo sistema, atitinkanti tautos istorines ir kultūrines tradicijas. Pagrindinis tautinės mokyklos tikslas – ugdyti asmenybę, Lietuvos pilietį, patriotą. Visi dėstomieji dalykai turi būti pateikiami Lietuvos kultūros kontekste, tinkamai derinant humanitarines ir gamtamokslines disciplinas. Mokyklų programose teiktinas kultūros istorijos kursas. […] Sąjūdis siekia atkurti mokytojo prestižą. […]
Mokslas yra neatskiriama tautinės kultūros dalis. […] Aukštosios mokyklos, Mokslų Akademija ir kitos mokslo įstaigos turi turėti plačias autonomijos ir savivaldos teises. […]
Sąjūdis siekia, kad būtų normalizuota Bažnyčios padėtis visuomenėje, realiai garantuota teisė Bažnyčiai tvarkytis pagal savo vidinius kanonus. […]
Niekas neturi teisės primesti kitam asmeniui nepriimtinos pasaulėžiūros, versti jį kalbėti, elgtis ir veikti prieš savo sąžinę. Vaikams neturi būti primetamas jų tėvų įsitikinimams priešingas tiek antireliginis, tiek religinis auklėjimas. […]
Sąjūdis siekia taip pertvarkyti Lietuvos ūkį, kad jis tarnautų žmonėms, jų gyvenimo lygio kilimui.
Žmogus turi tapti savo krašto turtų šeimininku, atgauti teisę savarankiškai tvarkyti gamybą ir pajamas, išbristi iš abejingumo, neveiklumo ir nesąžiningumo, būti tikras, kad tik gabumai ir darbas yra tikrasis jo pajamų šaltinis. […]
Lietuvos TSR ūkio struktūra turi būti humanizuojama atsižvelgiant į tautos istorines, socialines demografines, gamtines klimatines, ekologines ir politines sąlygas bei plėtojama nepažeidžiant ekologinių, kultūrinių ir nacionalinių interesų. […]
Sąjūdis, stodamas prieš visokią socialinę nelygybę, jam prieinamomis priemonėmis kovoja su darbo santykių išsigimimu, žmogaus pažeminimu ir išnaudojimu.
Sąjūdis pripažįsta, kad gamta yra vientisa, visos jos dalys vienodai svarbios. Žmogus turi gyventi santarvėje su gamta; niokodamas gamtą, jis žudo pats save. […]
Visiems Lietuvos žmonėms būtina suteikti konstitucines, ekonomines ir kitas įstatymines garantijas, kad jie gyvens sveikoje aplinkoje. [….]
Sąjūdis reikalauja neplėsti ir nestatyti naujų ekologiškai agresyvių pramonės ir energetikos objektų. Sprendimai dėl potencialiai ekologiškai pavojingų objektų statybos turi būti priimami tik viešai apsvarsčius visuomenei. […]
Sąjūdis reikalauja panaikinti visos ekologiškai svarbios informacijos valstybinį ir žinybinį įslaptinimą. […]