Gabrielius ir co turi suvokti esminę pamoką: ant svetimos kupros dangun nenujosi.
Ginti savo šalį pirmiausia turime patys. Ir už kiekvieną pagalbą turime būti dėkingi. Nei Vokietija, nei kuri nors kita valstybė mums nieko neprivalo.
Turime žemai lenktis, jei sutinka padėti. Nes savo pajėgumų neturime pakankamai.
Ir suvokti, kad užsienio politikoje negalime elgtis kaip kūda barakuda: iš kitų reikalauti įvairiausių gėrybių ir didžiai įsižeisti, jei kas jų neduoda.
Mums niekas neprivalo duoti. Niekas. Netgi Vokietija. Ir kaltinti tuos, kurie mums padeda, kad per mažai davė, ne tada ir ne taip davė, kaip vienas politikos žvaigždutis įsigeidė, yra kvaila.
O svarbiausia – atskirti asmenines ambicijas nuo valstybės reikalų.
Ir pagaliau suvokti, kad ministras, kuris problemas ne sprendžia, o nuolat kuria, sėdi ne savo vietoje.
Ką Gabrielius Landsbergis dar turi iškrėsti, kad jį pagaliau pašalintų?