Veidaknygė
Tą dieną prisimenu net dabar. Mūsų kaimo pradinėje mokykloje mokėsi 20 vaikų. Vienoje klasėje sėdėjome pirmokai, antrokai ir trečiokai. Mokytoja dirbdavo paeiliui ratu su visomis klasėmis.
Vieniems užduoda, eina prie kitų, pabaigia su kitais eina prie trečiokų. Taip visas ugdymo procesas ir vykdavo. Tačiau GĮP pamokos būdavo visiems bendros.
O jos tuo metu apėmė (kaip kažkuria prasme ir dabar) ideologinį vaikų smegenėlių praplovimą. Nuo pat pirmos klasės buvo bandoma lipdyti tarybinį pilietį – aktyvų komunizmo statytoją.
Mokytojas šiame procese užėmė labai svarbų vaidmenį. Partija jam buvo patikėjusi jaunų žmogiukų protų kalvę, kad iš šios minkštos, dar skystos substancijos būtų suformuotas bebaimis komunizmo gynėjas ir kolektyvinio darbo fronto spartuolis.
Tą dieną mokytoja mums pasakojo apie didijį Gagarino žygdarbį, kaip jis nebodamas pavojų ir sunkumų pakilo į kosmosą, apskriejo aplink žemę ir sėkmingai nusileido. Tai turėjo parodyti tarybinio mokslo ir visos sistemos pranašumą, gyvybingumą ir gebėjimus. Kad niekas nedrįstų abejoti sistemos galia ir galimybėmis.
Vaikus tai veikė nepaprastai. Nebuvo mokyklėlėje berniuko, kuris nebūtų svajojęs tapti kosmonautu. Mergaitės šiuo klausimu buvo santūresnės, jos bevelijo likti ant žemės ir užsiimti žemiškais reikalais.
Kaip ir priklauso ideologinės krypties užsiėmimui mokytoja savo pasakojimą baigė „perlu” apie Dievo egzistavimą. Pasirodo Gagarinas turėjo slaptą užduotį – pakilęs pro iliuminatoriaus langą bandė pamatyti Dievą ir ką jūs manote?…….kiek besidairė pro langą Dievo nepamatė, vadinasi danguje Dievo nerasta, o jeigu danguje Dievo nėra, vadinasi jo išvis nėra.
Šis gelžbetoninis argumentas turėjo mumyse pasėti abejonės sėklą, kuri suprantama, kad sudygo ir suvešėjo. Taip ir eina didžioji mūsų kartos dalis per gyvenimą su abejone. Gavomės tokie apie kuriuos sakoma nei mėsa, nei žuvis. Kažkuria prasme komunistinei propagandai pavyko, bet ne visur.
Kita pamoka, pamenu buvo apie Volodios (Vladimiro Lenino) vaikystę. Pasirodo koks jis šaunus buvo. Mokėsi vien labai gerais pažymiais, buvo draugiškas, sąmojingas, punktualus, darbštus ir dar bala žino koks.
Ponų valdžia jam visaip bandė sutrukdyti, bet jis vis tiek pasiekė savo ir išvadavo mus nuo vergovės. Atrodo, kad galėjau ir ašarą išspausti ta proga. Toks man pasirodė mokytojos pasakojimas įtaigus.
Ir vieną dieną radus kažkokiame žurnale Lenino portretą, įtakotas įtaigaus mokytojos pasakojimo, išsikirpau jį ir su plastilinu prisiklijavau jį virš savo lovos ant sienos.
Mamai grįžus iš darbo ir pakūrus krosnį, „mano” Leninas ėjo tiesiu taikymu ten. Štai čia mano vaikišką mąstymą ištiko sąstingis dabar vadinamas kognityviniu disonansu.
Mama džiaugėsi, kad niekas iš kaimynų nebuvo užėjęs ir nepamatė tokios gėdos, atskaitė man paskaitą apie tą „gerąjį dėdę”, kuris taip mane buvo kurį laiką apžavėjęs. Mano vaikiškam proteliui teko pagal amžių tikrai nelengva užduotis – rinktis kuo tikėti.
Pasirinkau tėvus. Nuo to momento mokykloje tikėjau tik daugybos lentele.
Ateinant ideologijai į mokyklas tėvams gali tekti rinktis. Arba stoti į kovą su ideologiją ir ją niekinant nuo mažų dienų ugdyti savo vaikuose abejonę ir panieką jai, arba tylėti ir matyti kaip ideologija užkariauja jūsų vaiko sąmonę. Yra ir trečias kelias – organizuotis ir visiems neleisti į šias pamokas vaikų.