Veidaknygė
Taip, ir tai geroji žinia. Kelių metų bėgyje taps aišku ar tauta turi ateitį ir ar valstybė dar mums reikalinga.
Šurajevo demaršai yra mums visiems egzaminas. Ar jūs įsivaizduojate tokio elgesio protrūkius save kaip valstybę apibrėžiančioje teritorijoje? Aš – ne. Taip gali nutikti bet kur – zoologijos sode, psichoneurologiniame dispanseryje, Mambukijaus protektorate arba Bananijos Emyratuose, tik ne teritorijoje, dar iš inercijos save išdidžiai vadinančia valstybe.
Todėl klausimas tik vienas. Verta ši teritorija valstybės vardo? Verta ši tauta save valdyti? Atsakymą kelių metų bėgyje sužinosime. Arba organizuosimės ir tapsime vieni kitiems pavyzdžiu, arba plodami tokiems veikėjams pavirsime beforme mase, kuriai cituojant Napoleoną Bonapartą, „reikia gero piemens“.
Nereikia net įrodinėti, kad tokie performansai yra prieš valstybę nukreipto naratyvo dalis. Skiriama nacionalinė premija autoriui, parašiusiam partizanus niekinantį kūrinį „Žali“, viešai terliojama Lietuvos vėliava, pažeminamas aukščiausias, Lietuvos tautą atstovaujantis, institutas. Visi šie „performansai“ yra susieti nematoma linija. Baisiausia tai, kad visa tai vykstą panaudojant visų mūsų simpatijas kovojančiai Ukrainai.
Valstybės griovimas prasideda ne nuo valstybės institutų panaikinimo, bet nuo jos sugriovimo mūsų sąmonėje. Būtent tai dabar ir vyksta.
Manipuliatoriai žmonėmis žaidžia žaidimą be pralaimėjimo. Prisidengiant pagalbos Ukrainai vėliava yra naikinama Lietuvos valstybė, griaunant jos įvaizdį ir darant iš jos parodiją ir balaganą. Šiandieninis jaunimas gavęs tik ribotą išsilavinimą, nežinantis kas yra politinė ekonomija, nesusipažinęs su logikos mokslu ir visiškai neturintis kritinio mąstymo, džiaugsmingai „kramto“ viską ką paduoda šiandieninė politinė „virtuvė“. Tačiau, kaip sakoma tautos patarlėje, lazda turi du galus.
Tai gali būti puikus spyris visiems tiems, kurie jau supranta kokiu pražūtingu keliu vedama valstybė ir, kad netekus jos prarastume bet kokią laisvę patys spręsti kaip mums gyventi.
Kokie ji bebūtų mūsų valstybė, tobula ar netobula, bet ji yra mūsų laisvės garantas, mūsų „paskutinis šiaudas“, kurio mes negalime prarasti.
Todėl turime tik du pasirinkimus. Aš savo pasirinkimą padariau. Ir už tai dalinai galiu padėkoti Olegui Šurajevui.
P.S. Suprantama, kad yra ir šalutiniai tikslai, pavyzdžiui rinkėjų mobilizavimas antrajam rinkimų turui. Artimiausiu metu lauksime Olego Šurajevo demaršo kviečiančio aktyviai balsuoti už vieną iš kandidatų Vilniaus mero rinkimuose.
Šiais „performansais“ yra sujudinama „miegančių“ rinkėjų „pelkė“. Ji mobilizuojama, pakeliama nuo sofų ir priverčiama ateiti į rinkimus, kad „teisingai“ pabalsuotų. Šio žmogaus „šeimininkai“, aukoja valstybės įvaizdį vardan pergalės savivaldoje. Ir patikėkite, jie paaukotų dar daugiau.