Kai kurie pasakyti labai svarbūs dalykai išgirstami tik atėjus laikui. Akivaizdžiausias šito įrodymas – pavėluota atgaila Vakarų politiniuose ir akademiniuose sluoksniuose dėl atsainaus požiūrio į du dešimtmečius siųstus įspėjimus apie revanšistinius putiniškos Rusijos kėslus. Pavėluotas mušimasis į krūtinę dėl padarytos „strateginės klaidos“, kaip ją vadina Ukrainos prezidentas V. Zelenskis, nepadės prikelti nei vieno nužudyto ukrainiečio.
O jų nužudyta daug – labai daug, ir mirs dar daugybė, kol į Ukrainos žemę sugrįš taika. Šiame kontekste verta priminti, kad jau praėjusiuose rinkimuose į Europos parlamentą Vytautas Radžvilas prabilo apie faktiškai sudarytą Merkel-Putino paktą.
Lietuvoje jau seniai įprasta, kad bet kokia toliaregiškesnė įžvalga geriausiu atveju būna nesuprasta ir mandagiai ignoruojama, bet dar dažniau pavadinama „sąmokslo teorija“ arba „apokaliptine“ pranašyste. Tad mintis apie tokį paktą liko ne tik rinkimų, bet ir apskritai viešųjų diskusijų geopolitiniais klausimais užribyje. Ją aktualija pavertė Rusijos agresijos realijos, o tiksliau keistas kai kurių Vakarų didvalstybių, pirmiausia ES vedlių Prancūzijos ir Vokietijos elgesys. Jo fone šiame straipsnyje keliamas klausimas: ar turi Putinas „šeimininką“ ir iš kur pas Rusiją ginklai? Jis nebeturėtų būti vertinamas kaip „sąmoksliškas“, o greičiau kaip gyvybiškai svarbus Europai ir Lietuvai klausimas.
Taigi iš kur tokia techniniu ir pramoniniu požiūriu atsilikusi šalis gauna tankų, pabūklų, kovinių lėktuvų (bent jau ketvirtos kartos), sparnuotųjų raketų, taktinių ir strateginių raketų sistemų, oro gynybos sistemų? Iš kur visa tai, jei Putino Rusija pati nesugeba gaminti net vinių (jų gamybai skirti įrenginiai importuojami iš Kinijos)? Net eglės, kurios auga šalia Kremliaus, yra atvežtos iš Vokietijos.
1922 m. SSRS buvo sukurta 4 sovietinių respublikų susitarimu. Baltojį emigracija, kuri tuo metu ir vėliau gyveno Vakaruose, buvo vieningai įsitikinusi, kad bolševikinis režimas pasmerktas. Pagrindas tokiai nuomonei buvo pasibaisėtina situacija šalyje. Šalis liko laukinė, apie pusę gyventojų nemokėjo skaityti ir rašyti. Pramonė buvo sugriauta, o išlikusi buvo apgailėtino lygio. Nebuvo aišku, ką daryti su agrariniu sektoriumi ir gyventojų pertekliumi.
Bet nuo 1923 m. į SSRS plūstelėjo įrangos (iš pradžių per „Amtorg“, paskui per dešimtis kitų firmų), technologijų ir užsienio specialistų srautas. 1925 m. bolševikai paskelbė apie naują industrializaciją, o Vakarai (Amerikos ir britų firmos) ėmė jiems tiekti technologijas, statyti gamyklas, kurti naujas pramonės šakas.
Bendradarbiavimas vyko net ne valstybiniu lygiu, nes iki 1933 metų tarp JAV ir SSRS nebuvo diplomatinių santykių. Bet tai nė kiek nesutrukdė perkelti iš JAV į Sovietų Rusiją tris didžiules traktorių gamyklas (paprastai vadinamas Charkovo, Čeliabinsko, Stalingrado gamyklomis), keletą metalurgijos gamyklų (Magnitogorsko, Kuznecko geležies ir plieno gamyklos, Azovstal, Kerčės geležies ir plieno gamyklos), Gorkio automobilių gamyklą ir kitas.
Amerikiečiai ir britai, padedami Europos firmų, Stalino „pirmojoje pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybėje“ sukūrė dešimtis naujų pramonės šakų, tiekė krūvą įrangos esamoms ir kelioms dešimtims naujų milžiniškų gamyklų. Visa naftos perdirbimo įranga SSRS buvo importuota ir įdiegta amerikiečių. Taip pat guolių gamyba, elektros, automobilių, staklių (mašinostrojitelnaja promyšlennost) pramonė ir t. t.
Bendradarbiavimo apimtys buvo tokios, kad net Europoje, vėliau sužinoję, negalėjo tuo patikėti. Prasidėjus karui JAV ir Didžioji Britanija ėmė dar labiau remti SSRS. Pavyzdžiui, apie 70 procentų viso sovietų turėto aviacinio benzino ir parako su sprogmenimis buvo iš JAV. Didelio oktaninio skaičiaus benzino gamybai po 1943 metų į Sovietų Sąjungą iš Amerikos buvo nedelsiant atvežtos 4 gamyklos.
Po karo SSRS metė didžiulius išteklius į daugybę karinių pramonės šakų, kur viskas buvo daroma pagal vakarietiškas technologijas ir pasitelkus Vakarų specialistus. Tik dabar jau belaisvius.
SSRS raketų ir kosmoso pramonėje darbavosi apie 20 tūkstančių vokiečių inžinierių, technologų ir darbininkų, dirbusių 1945–1955 m., vadovaujant genialiam inžinieriui Helmutui Gröttrupui. Jis buvo garsiojo Wernherio von Brauno, kuris po karo sukūrė Amerikos raketų ir kosmoso pramonę, draugas ir dešinioji ranka.
Branduolinės ir reaktyvinių lėktuvų variklių technologijos į SSRS pateko per rusų žvalgybos užverbuotus „naudingus idiotus“. Mikroelektroniką „spalio pergalės šalyje“ praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje sukūrė du „pabėgę“ amerikiečių elektronikos inžinieriai – Philipas Starosas ir Josephas Bergas.
Pagal jų projektus SSRS buvo sukurtas visas mokslo miestas – Zelenogradas. Oficialiai, kaip ir Helmuto Gröttrupo atveju, ši istorija nepatvirtinta, tačiau oficialiai nėra ir paneigtas jų vaidmuo ir reikšmė.
Tokia pat ir garsaus šturmo ginklo „Kalašnikov“ automato sukūrimo istorija. Nors svarbiausias žmogus kuriant šį ginklą buvo karo belaisvis, garsus vokiečių ginklų išradėjas Hugo Šmaiseris, bet autorystė atiteko tam, kuris prižiūrėjo belaisvius. Ir kiekvienas rusas jums išdidžiai įrodinės, kad tai jie sukūrė šį ginklą.
SSRS daugiau nei pusė ekonomikos dirbo „gynybos pramonei“, o netiesiogiai – mažiausiai du trečdaliai. Valdant M. Gorbačiovui buvo manoma, kad apie trečdalį šalies BVP sudaro karinio-pramoninio komplekso produkcija. Pačiais kukliausiais apskaičiavimais SSRS ekonomika maždaug nuo 1930 metų gyvuoja kaip karinė mobilizacinė ekonomika, kurios uždavinys – per trumpą laiką visiškai pereiti prie karo padėties ekonomikos.
Tai buvo tokia „skruzdėlių“ karinė stovykla. Jai formuoti buvo panaudotos ir Vakarų socialinės technologijos, kurių idėjinė šerdis buvo atsilikusios Rusijos sąlygoms pritaikyta „lenininė“ marksistinio komunizmo versija. Šios technologijos atvedė į kolektyvizaciją ir kitas socialines reformas. Kam visa tai?
SSRS visada ir kiekvienu savo egzistavimo momentu buvo absoliučiai integruota pasaulio dalis. Tai visada buvo karinė orkų stovykla, kurią bet kurią akimirką buvo galima pervesti į karo padėtį ir panaudoti. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos neatrodo naivu manyti, kad Sovietų Sąjunga tęsė carinės Rusijos tam tikrais jos egzistavimo tarpsniais vykdytą ir liūdnai pagarsėjusią „Europos žandaro“ funkciją.
Neatmeskime ir kitos šio darinio funkcijos – gąsdinti. Daugeliu požymiu SSRS labiau priminė firmą nei valstybę. Firmos akcininkai buvo politinis biuras, o jos piliečiai – pridėtinę vertę bendrovei kuriantys darbuotojai. Bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad praktiškai visu SSRS gyvavimo laikotarpiu stengtasi palaikyti šios akcinės bendrovės gyvybingumą tiekiant jai technologijas, įrangą ir pan.
SSRS negalėjo prigaminti pačių paprasčiausių namų apyvokos daiktų nuo skutimosi peiliukų iki tualetinio popieriaus. Bet kasmet šioje šalyje buvo pagaminama nuo 3 iki 5 tūkstančių vienetų šarvuotų mašinų: tankų, pėstininkų kovos mašinų ir pan. Šalyje buvo net 4 tankų gamyklos. Ir buvo laikotarpis, kai kariuomenė vienu metu turėjo 4 tipų „pagrindinius kovinius tankus“. Panašius vienas į kitą ir struktūriškai artimus, bet be tarpusavyje suderintų detalių. Dėl to 1991 m. tik SSRS balanse buvusių tankų skaičius siekė 70 tūkstančių.
Be to, SSRS pastatė antrą pagal dydį laivyną pasaulyje, sukniedijo šimtus kovinių lėktuvų ir sraigtasparnių, pradėjo statyti lėktuvnešius, kaip dešreles gamino strategines balistines raketas. Ir visa tai aktyviai padedant Laisvajam pasauliui. Priminsiu, kad du milžiniški plaukiojantys dokai – PD-50 (nuskandintas 2018 m. Šiaurės jūroje) ir PD-41 Ramiojo vandenyno laivynui – buvo pastatyti SSRS užsakymu Švedijoje ir Japonijoje („Ishikawajima Heavy Industries“ kompanijoje). Be šių plaukiojančių dokų SSRS praktiškai nebuvo kur remontuoti didelių karinių laivų dviejuose laivynuose!
Putinui atėjus į valdžią, buvo imtasi priemonių jei ne plėtoti, tai bent tam tikru lygiu išlaikyti karinį Rusijos potencialą.
Tačiau iki to laiko Rusijoje mirė net staklių pramonė, kuri buvo sukurta SSRS. Reikia turėti omenyje, kad iki 1990 m. SSRS gamyklose buvo gaminamos tekinimo staklės, kurių gamybai reikalinga įranga buvo importuota dar ketvirtajame dešimtmetyje iš Vokietijos. Magnitogorsko geležies ir plieno gamyklos pagrindinis plieno valcavimo cechas, pastatytas JAV 1925 m., ir staklės, atgabentos į SSRS 1931-1932 m., Magnitogorske dirbo iki 2007 m.
Rusijos Federacijai taip ir nepavyko sukurti naujo mašinų gamybos parko, todėl ji užsakė įrangą iš daugelio Europos įmonių. Siekiant ir toliau gaminti karinę produkciją, 2005–2019 m. beveik visos Rusijos Federacijos karinės gamyklos buvo aprūpintos modernia europietiška įranga ir užsienio mašinų parku. Jei tai nebūtų padaryta, dabar Rusijos armija geriausiu atveju būtų buvusi Baltarusijos kariuomenės klonas. Be sparnuotųjų raketų, be Iskanderų, modernizuotos aviacijos ir t. t. Ir tokia kariuomenė vargu ar galėtų net fiziškai kur nors įsiveržti.
Be to, europiečiai aktyviai padėjo ir padeda Rusijai tose srityse, kuriose Rusija turi neišsprendžiamų problemų. Taigi Prancūzija tiekia beveik visą aviacijos elektroniką Rusijos Federacijos karinei aviacijai. Iki 2013 m. mikroelektronika buvo tiekiama atvirai, o vėliau per neaiškius tarpininkus. Įskaitant ir elektroniką sparnuotosioms raketoms. 2011–2014 metais prancūzai ir vokiečiai turėjo rimtų planų dėl didelio masto techninio Rusijos kariuomenės pertvarkymo. Koncernas „Rheinmetall“ Mulino mieste (Nižnij Novgorodo sritis) praktiškai pastatė didžiulį poligoną, kariuomenei buvo sukurti naujų tipų šarvuočiai, tarp jų ir tankas „Armata“. Nieko nejaudino, kad pačiam tankui buvo tiekiama europietiška elektronika, o jo nepriekaištingam šaudymui užtikrinti – vokiški tikslūs daugiafunkciniai pabūklų centrai. Tačiau to padaryti nepavyko dėl to, kad visas šis karinis bendradarbiavimas buvo torpeduotas po Krymo užgrobimo. Nepaisant to, Europos įmonės ir toliau tiekė savo įrangą į Rusijos Federaciją – tik atsargiau ir per tarpininkus.
Prieš 5 metus Austrijoje kilo skandalas dėl įrangos tiekimo Votkinsko mechanikos gamyklai ir Krasnojarsko mašinų gamyklai, gaminančioms raketų sistemas. Buvo surinkta daug medžiagos apie tai, kaip Vakarai padeda Rusijos Federacijai išlaikyti karinį potencialą. Bet lyg burtų lazdele mostelėjus, visos internete buvusios publikacijos apie Rusijos karo mašinai teiktas paslaugas staiga išnyko.
Krasnojarsko mašinų gamykla gamina balistines raketas su branduolinėmis galvutėmis, jūrines „Sineva“ ir sausumos RS-28 „Sarmat“ (Satana-2 pagal NATO klasifikaciją). 2017 metais buvo paskelbta apie šių raketų gamybą. Tačiau niekam nekyla klausimas – kaip Putino Rusijai, neturinčiai savo staklių pramonės ir praktiškai neturinčiai mechaninės inžinerijos, pavyksta gaminti ar apsimesti, kad gamina ginklus? Tankai, lėktuvai, ginklai, balistinės raketos? Kas aprūpina Putino režimą naujausiomis staklėmis ir gamybos linijomis? Pasirodo, Vokietijos įmonės aktyviai padeda Maskvai gaminti naujas branduolines raketas, kuriomis Rusijos Federacija ketina grasinti JAV. Taigi Krasnojarsko mašinų gamykla įvykdė savo įrangos modernizavimo programą, kuri paskutinį kartą buvo atnaujinta dar praėjusio amžiaus 60–70-aisiais.
2016 metais gamyklose atsirado nauja įranga. VLC 4000 ATC+C1 yra modernios CNC vertikaliojo tekinimo staklės. Tokią įrangą gamina Čekijos inžinerijos įmonė TDZ Turn, įkurta 2006 metais ir bendradarbiaujanti su Vokietijos koncernu Siemens. Žinoma, kad ir vokiečių kompanija „Demmeler“ tiekia savo įrangą. Kyla klausimas, kodėl NATO šalių įmonės tiekia pramoninę įrangą karinei gamyklai Rusijos Federacijoje, kuri gamina strategines balistines raketas su branduolinėmis galvutėmis?
Ar tai reiškia, kad Vakarų staklių dėka Rusijos kariuomenė gavo kažkokį kokybišką sovietinės geležies atnaujinimą? Aišku, ne. Mat ne visada buvo tiekiama pati tiksliausia ir kokybiškiausia įranga.
Antra. Tai Rusijos darbo kokybės klausimas. Ką rinksitės – Vokietijos ar Rusijos gamykloje surinktą Mersedesą? Iš čia ir atsakymas apie „produkcijos“ surinkimo kokybę Rusijos karinėse gamyklose, totalių vagysčių, korupcijos ir betvarkės sąlygomis. Putinlandas neturi ir negali turėti jokių unikalių slaptų karo technologijų ir megainžinierių. Pasitelkus Vakarų (ne pačias pažangiausias) technologijas, sovietinį paveldą ir rusišką „kuvaldą“, pavyksta kažką sulipdyti, kad užtektų kariauti bent tokį karą kaip Ukrainoje.
Ar vakariečiai supranta, kad Rusijos karinė mašina yra skurdi ir specifinė? Galbūt. Bet juk ir neplanuota, kad orkai kovos prieš Kiniją, JAV ar bent Turkiją. Juk bent nuo 2014 metų buvo akivaizdu, kad Putino taikinys – Ukraina, o jos kariuomenė neabejotinai laikyta dar blogesne ir silpnesne.
Dabar visai logiškai atrodo Rusijos „caro“ pastangos didelę dalį visuomenės laikyti skurde. Rusijos provincija – skylė, kurioje gyvenantys žmonės neturi ir neturės jokių perspektyvų. Protingesni pabėga į Maskvą, Peterburgą ar Krasnodarą, o kitiems vienintelis kelias – armija. Putino gaudyklė suveikia. Po dvejų metų tarnybos šauktiniu, kareivis gauna pasiūlymą kontraktui už 400 USD per mėnesį. Svajonių pinigai paprastam rusui, žinančiam, kad gimtame kaime, mieste, regione grįžus laukia skurdus bedarbio gyvenimas. Prisideda ir greitai judanti eilė butui ir kitos smulkios lengvatos kaip maitinimas ar apranga. Paprastam jaunuoliui iš provincijos tai pradeda atrodyti taip, lyg „žyzn udalas“ (gyvenimas nusisekė). Kaip gyvena paprastų rusų šeimos, galime pamatyti iš rusų kareivio vagiamų daiktų arsenalo: apatinis trikotažas, bižuterija, parfumerija ir t. t.
Taigi Rusijos formulė: su Vakarų pagalba modernizuota ginkluotės gamyba, skurdas kaip pigios „patrankų mėsos“ garantija ir šovinistiniai propagandos makaronai ant ausų. Štai ir turime grėsmingą vėzdą, žandarą, pabaisą, vadinkite kaip norite, Vidurio Europos tautoms gąsdinti. Tas vėzdas – Berlyno ir Paryžiaus rankose.
Į Rusiją pumpuojami milijardai buvo naudojami jos kariuomenei modernizuoti. Tačiau niekas nenumatė ir neapskaičiavo, kad apie 60-70 procentų gynybai skiriamų pinigų nuskęs korumpuotų asmenų kišenėse. Ar ne tai supratus po pirmos karo savaitės kilo didžiulis šokas Berlyne ir Paryžiuje? Tai ne retorinis klausimas ir ne piktavališka insinuacija. Ką, jei ne dviejų Europos galiūnių tikruosius lūkesčius, atskleidė Ukrainos ambasadoriaus Berlyne nevilties ašaros po pokalbio su Vokietijos finansų ministru Lindneriu, ciniškai pasakiusiu, kad užpultai šaliai liko gyvuoti daugiausia 96 valandos? Ar ši „pranašystė“ buvo tik persakyta karo ekspertų prognozė, ar vis dėlto Rusijai buvo iš anksto suteiktas trijų dienų terminas „išspręsti Ukrainos klausimą“ kartą ir visam laikui?
Macrono-Scholtzo-Putino slapto ir neformalaus pakto prielaida darosi ypač svarstytina prisimenant, kad tris dienas po karo pradžios niekas Vakaruose faktiškai nereagavo į Ukrainos pagalbos šauksmą. Visi kažko mįslingai ir viltingai laukė. Ir tik paaiškėjus, kad „blitzkriego“ nebus, kai pasaulio viešoji nuomonė pradėjo reikalauti kažką daryti, pasigirdo raginimai taikyti sankcijas ir tiekti ginkluotę. Kas jau kas, bet šiandien ginkluotės tiekimo srityje tiek Vokietija, tiek Prancūzija elgiasi veidmainiškai ir gėdingai. Vokietija šiaip ne taip išspaudė šiek tiek karinės paramos. Negana to, kad Prancūzija neremia Ukrainos ginklais, bet dar ir pats prezidentas ragina šalies verslą neskubėti trauktis iš Rusijos. Jau nekalbant apie 8 skambučius Putinostano vadui. Pažymėtina, kad nė vienas skambutis neišsprendė nė vienos – net humanitarinio koridoriaus problemos. Bet nieko ir negalima išspręsti, jei skambučių tikslas nebuvo spręsti.
Pirmadienį į Ukrainą iš Čekijos atvyko traukinys su 40 sovietinių tankų T-72 ir apie 20 BMP-1, paimtų dar iš Čekoslovakijos armijos atsargų. Čekija taip pat perdavė Ukrainai keliolika „Strela“ oro gynybos sistemų. Čekija taip pat planuoja Ukrainai perduoti iki 60 haubicų DANA. Čekija, Slovakija ir Lenkija (mažesniu mastu Bulgarija ir Rumunija) yra vienintelės šalys, kurios Ukrainai perduoda sunkiąją ginkluotę. JAV kažką tiekia, bet tai daugiausia prieštankinės sistemos, buvo paskelbta apie minosvaidžių, kulkosvaidžių ir nepilotuojamos aviacijos perdavimą. Pasižymėjo Liuksemburgas, Estija. Gerąja prasme stebina Didžioji Britanija. Neliko nuošalyje Lietuva, Švedija, Belgija. Tuo tarpu Ukrainai skubiai reikia kovinių lėktuvų ir taktinio lygio raketų sistemų.
Vokietija atsisakė tiekti Ukrainai pėstininkų kovos mašinas „Marder“. Prancūzija, pagrindinė Rusijos „globėja“, apskritai blokuoja bet kokią karinę pagalbą Kijevui. Todėl abiejų šalių vadovai tegul nesipiktina vis garsiau skambančiu klausimu, kurio jau niekaip neįmanoma laikyti liguistai įtariu: ar nėra taip, kad jie palaiko savo sukurtą pabaisą ir yra suinteresuoti suskaldyti Ukrainą? Ar ne laikas pabusti Vengrijos kritikams ir savo energiją nukreipti ir į Prancūziją bei Vokietiją? Nors V. Orbanas taip pat elgiasi niekingai, Vengrijos galimybės padėti Ukrainai yra tik lašas jūroje palyginti su Europos lyderių galimybėmis.
Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir pagaliau tarsi bundančių JAV teikiamos pagalbos Ukrainai fone Prancūzijos ir Vokietijos „parama“ yra toks šiurpus kontrastas, kad labiau primena sabotažą, siekiant padėti į keblią padėtį dėl karinės avantiūros patekusiai Berlyno-Paryžiaus-Maskvos geopolitinės ašies partnerei. Kiek iš tiesų tvirta ši ašis? Ar toji parnerystė nėra pažengusi taip toli, kad Ukrainai nebus leista laimėti šio karo, kai ji galutinai perims iniciatyvą frontuose ir jau matys ranka pasiekiamą pergalę?