Kas buvo Manerheimas pristatinėti nereikia, bet trumpai tai sau leisiu. Suomijos didvyris, maršalas, žinomas dėl savo toliaregiškos politikos Rusijos atžvilgiu ir suprantama, kad tas, kuris apgynė Suomiją nuo komunistinio maro.
Tačiau yra jo biografijoje momentų, kurie yra apeinami arba nutylimi. Manerheimas buvo vienas aktyviausiai už karo nutraukimą pasisakančių Suomijos vyriausybės narių, siekęs rytines Suomijos teritorijas iškeisti į taiką ir nepriklausomybę.
1940 metų žiemą jis puikiai žinojo apverktiną Suomijos kariuomenės padėtį, ginklų ir šaudmenų trūkumą ir matė, kad tame kare Suomijos laukė du karo tęsinio scenarijai, pirmas: visiškas nepriklausomybės praradimas; antras: įsileidus anglus į Suomijos teritoriją 1940 metais, grėsė visai Skandinavijai tapti pasaulinio karo centru. Nė vienas variantas suomiams netiko, nes šiai nedidelei tautai būtų lėmęs baisius padarinius. Todėl, tik atsiradus menkiausiai taikos galimybei, Suomija ja pasinaudojo.
Istorija nelinkusi kartotis, bet nepriklausomai nuo to mes ieškome ir ieškosime paralelių.
„Gimsta“ naujasis „Manerheimas“?
Jau pernai vasarą mūsų politinis elitas turėjo suklusti, nes NATO viršūnių pasitarimas Vilniuje baigėsi niekuo. Tai buvo ne kas kita, bet ženklas, kad tikslai, kurie buvo kelti karui Ukrainoje yra pasiekti ir karas pereina į žemesnę intensyvumo fazę, kuri baigsis dėsningu karo sustabdymu.
Kaip ir visuose karuose, šiame kare buvo pasipelnyta, išbandytos naujos technologijos, jos patobulintos, perskirstyti žmonių resursai ir dar daug to ko mes nežinome, bet sužinosime ateityje. Klausite o kaip demokratijos ir laisvės idealai, kaip Ukrainos nacionaliniai interesai? Gerai jei karo interesai sutampa su idealais, bet tuo blogiau idealams kai jie nesutampa. Pirmenybė bet kokiu atveju interesams. Apie Ukrainos nacionalinius interesus gali tekti išvis pamiršti. Taika už teritorijas greičiausiai taps karčia realybe.
Buvęs užsienio reikalų ministras A. Ažubalis kalbėdamas vienoje iš Neredaguota tinklalaidės laidoje skundėsi, kad nebesupranta Vakarų politikų. Kalbomis visi remia Ukrainą, bet kai ateina sprendimų metas, sprendimai būna priešingi. Jei jau tarptautinės politikos niuansų nebesupranta tokie korifėjai kai A. Ažubalis, tai ką kalbėti apie jaunesnius mūsų politikus, kurie eilinį kartą bando atspėti „vėjo kryptį“ ir eilinį kartą nesėkmingai. Šį kartą „vėjas“ pučia į to laivo bures, ant kurio Lietuva nepadarė statymo.
Taika už teritorijas?
Tai kas gi tas „maršalas“, tas mesijas, kuris ateis su palmės šakele ir kuriam bus lemta įeiti į istoriją kaip taikos prezidentui? Be abejo tai Donaldas Trampas. Būtent jam, matomai, teks misija sustabdyti karą ir inicijuoti paliaubas. Būtent toks apibūdinimas tinkamiausias tam sandėriui – paliaubos už teritorijas. Laikinas poilsis persiginkluoti ir persigrupuoti.
Jau metų pradžioje, Ukrainoje, iš pradžių nedrąsiai, vėliau jau drąsiau pradėjo reikštis youtuberiai, influenceriai ir kiti įtakotukai su taikos idėjomis. Tai ženklas, kad pradedama keisti visuomenės nuomonė. Taika pristatoma kaip išsigelbėjimas ir būtinas atokvėpis. Nesiginčysiu, taika geriau nei karas. Šiuo atveju pateikiu tai tik kaip faktą.
Tautai, du metus iškankintai karo, taika reikalinga. Atsikvėpti, išsigydyti žaizdas. Tik po paliaubų, reikės pradėti skaičiuoti negrįžusius ir kai kam atsakyti į nepatogius klausimus. Ukrainos laukia ne mažesni išbandymai nei karas.
Jau 2023 vasara mūsų politikai turėjo suklusti ir sustabdyti savo antitrampišką retoriką. Gali tekti ieškoti būdų susikalbėti su Trampu ir bandyti įsipaišyti į pasaulį po Baideno ir su Trampu. Jis bus kitoks ir jis nežada būti labai gražus. Kalbu apie geopolitiką.
Tačiau tiek politikai, tiek juos aptarnaujantys politologai, tiek žiniasklaida nepanoro nulipti nuo „prajodinėto arklio“ ir patogaus „balno“. Bet matyt teks. Nes pokyčiai ne už kalnų. Negalima juk visada pulti stipriausios pasaulio šalies prezidento ir taip tapti JAV vidaus politikos dalyviu.
O pokyčiai JAV viduje gali baigtis ne tik taikos iniciatyvomis, bet ir peraugti į dėsningą Brexit’o tęsinį ir galime pamatyti JAV pasitraukimą iš Europos – Amerexit’ą. Nenustebčiau jei JAV pradėtų pasitraukimo iš Europos procesą, kuris mus pastatytų į nepavydėtiną padėti. Tiesiog katastrofišką. Blogiausiai net ne pati padėtis, blogiausia, kad mūsų užsienio politikos korifėjai net nesuvokia į kokią padėti jie atvedė šalį ir kokiame mėšle iki ausų stovi Lietuva.
IV Reichas
Pasvarstykime. JAV pasitraukus iš Europos kas lieka Europoje? Kokia jėga čia dominuoja, kai Jungtinės Karalystės laivas skrodžia Brexit’o vandenis tolyn nuo žemyno. Be abejo Vokietijos Reichas.
Šią savaitę Vokietijoje vidaus reikalų ministro įsakymu buvo uždarytas dešiniųjų leidinys „Compact“. Konfiskuota įranga, turtas, pinigai, areštuotos sąskaitos. Be teismo sprendimo, tik ministro potvarkiu. Ir šis atvejis ne vienetinis. Heil Hitler?
Norėjau parašyti apie juos. Norėjau apginti nuskriaustus. Patikrinus jų šiuo metu „užmigusią“ Telegram paskyra radau tiek prorusiško mėšlo, kad atsisakiau savo planų. Interviu su M. Zacharova yra žemiau bet kokio plintuso.
Tik nereikia galvoti, kad Vokietijos valdantieji kitokie. Jie visi po lova laiko Putino portretą ir pro kaldros kraštą žiūri į rytus. Nuo socialdemokratų iki Afd, nuo Die Linke iki žaliųjų. Visi. Ir visi jie sapnuoja pigias rusiškas dujas bei… Karaliaučių. Nes toks jų nacionalinis interesas.
Vokietijos investicijos plūsta į Vengriją. Ar tik ne todėl, kad Orbanas turi pigias rusiškas dujas? Pragmatiški vokiečiai apsidraudė. Orbanas Europos plebsui niekšas, o Europos elitui – Vokietijos pramonės gelbėtojas.
Tik nesakykite, kad jūs girdėjote kaip Šolcas grąsino Rusijai. Kaip sakė, kad rems Ukrainą iki pergalės. Kalbėti jie gali daug ką, bet reikia žiūrėti į bendrą geopolitinę paletę, kurios eskizas dar tik pradeda ryškėti.
Nebelikus Europoje JAV, kuri yra stabilizuojantis veiksnys ir neleidžiantis Vokietijai suartėti su Rusija, Vokietijos politikai netruks pasinaudoti laisve ir palaipsniui pradės vykdyti savarankišką užsienio politiką, kuri suprantama netilps į NATO rėmus. O jos alfa ir omega – artimi ryšiai su Rusija. Šiai politikai trukdo ne kas kita, bet Rytų Europos šalių tautos, kurių kolektyvinę sąmonę suformavo dešimtmečiai praleisti už geležinės uždangos. Tai mums gali būti pragaištinga. Juk mes turime masalą, kuris domina Vokietiją – Klaipėdą.
Vokietija, kad susitartų su Rusija, paaukos daug ką. Jie gali paaukoti net mus. Likę vieni be Amerikos mes neapsiginsime. Rytų Europos blokas dėl politikų neryžtingumo ir baimės kažkam nepatikti (gal Berlynui?) liko tik fantazijose. Baltijos šalys, Lenkija, Slovakija, Rumunija, Ukraina galėjo tapti buferine zona ir turėti tam tikrą politinį svorį ateities Europoje, bet projektas buvo numarintas dar apmąstymų stadijoje. Karas privertė Ukrainą suartėti su Vokietija, galų gale ji susipyko su Lenkija, Slovakijos premjeras pašautas, Lenkija atiteko kairiesiems, kurie Varšuvoje įkūrė Bundestago filialą, Lietuva įsileidžia Vokietijos brigadą, kuri…….aiškiai rodo, kam priklauso ši teritorija ir kur reikia kreiptis norint gauti leidimą suartėjimui su JAV.
Dar D. Grybauskaitės pradėta ir taip Lietuvos politinio elito remta, šalies politikos farvaterio kaita nuo Vašingtono į Berlyną, mus atvedė ten pat kur buvome 1941 birželį – prie IV Reicho durų.