Jei aš pagaučiau auksinę žuvelę ir ji man suteiktų galimybę išpildyti bent vieną mano prašymą, aš ilgai negalvočiau. Aš paprašyčiau atimti iš žmonijos televizorių.
Man baisu įsivaizduoti kas būtų nutikę jei savo laiku J. Gebelsas (nacistinės Vokietijos propagandos ministras), savo dispozicijoje būtų turėjęs televiziją. Deja, bet šio laikmečio gebelsai ir gebelsės, ją turi.
Todėl įsiūlyti priimti net pačias beprotiškiausas idėjas žmonėms, yra įmanoma.
Žmogus gimsta kaip švarus popieriaus lapas. Popieriaus lapas įleidžiamas į spaustuvės matricą ir jau jis su tekstu. Jis jau nėra baltas ir švarus, ant jo matricos paliktas antspaudas. Lapą, vėl paversti švariu neįmanoma. Visą likusį gyvenimą lapas bus su tuo tekstu, kurį jam suteikė matrica. Taip, laikui bėgant tekstas gali išblukti, dalis tapti neįskaitoma, bet lapas nebebus švarus.
Tik gimęs žmogus patenka į panašios matricos rėmus. Nuo pat mažens, žmogus – tas švarus „popieriaus lapas“ yra tepliojamas besikeičiančių „tipografijų“ įvairiausių spalvų „dažais“. XX amžiuje nelaimėlis, jei nepateko po „spaustuvės volu“, turėjo galimybę susidurti bent su 4-5 matricomis. Ir kiekviena iš jų palikdavo savo pėdsaką.
Tačiau paskutinė „tipografija“ – liberalioji demokratija (kažkodėl ji man primena garsiąją socialistinę demokratiją), televizijos panaudojimo aukštumose pranoko visas iki tol buvusias „spaustuves“. Lėmė progresas, technologinis proveržis ir marketingas.
Jei ankstesnės TV įkyrėdavo kalbančiomis galvomis, nesibaigiančiomis nuobodžių CK plenumų transliacijomis ir „gulbių ežerais“, tai dabartinės, įvaldę skaitmenines technologijas, pateikia tokią pigių ir tuščių pramogų įvairovę, kad informacijos kokybei nereiklus pilietis gali visą parą nepaleisti pultelio iš rankų. Tik negalima pamiršti tarp tokių laidų įterpti žinių laidas, kurios visuomenėje formuotų bendrą naratyvą. Taip „žuvys“ suvaromos į „tinklus“.
Vis naujos porcijos dažų gula ant ankstesnės matricos ir pakartotas „tekstas“ primena ne ryškias raides, bet įkaitinta geležimi įspaustus ženklus. Tuos, kuriuos anksčiau įspausdavo arkliams ant minkštos vietos. Tokio „arklio“ jau niekas „nepavogs“.
Visi prisimename animacinį serialą „Mauglis“. Atvejai, kai vilkų gauja užaugina žmonių vaiką, nėra tokie jau reti. Bet jei filmuko pabaigoje Mauglis grįžta pas žmones, tai realybėje sugrįžti nebeįmanoma. Susiformavę įpročiai (matrica) gyvenant vilkų gaujoje, iš žmogaus sąmonės, yra nebeištrinami. Kiek tokį vaiką bandysi pripratinti prie peilio ir šakutės, viskas veltui. Pilnaverčio grįžimo atvejų nėra užfiksuota.
Gal kaip tik todėl valstybė nori perimti vaikų auklėjimą iš tėvų? Jūs tik daugiau dirbkite ir neturėkite laiko savo vaikams. Yra kas jais pasirūpins. Tik skirtumas, kad mylinčių tėvų suteikta „matrica“, vaikams padeda išlaikyti gyvenimo negandas ir nepalūžti gyvenimo vėtrose. Valstybė gi, visai nemylinti to vaiko, stengsis išugdyti tai ko reikia jai, bet ne šeimai. Paklusnų vergą, patrankų mėsą ar bevalį aukštesnės valios vykdytoją.
Dar prieš šimtą metų vakarų pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje, vienas dirbantis šeimos galva galėjo išmaitinti visą savo nedirbančią ir gausią šeimyną. Moterims dirbti net nereikėjo. Ji rūpinosi šeima ir namais. Tačiau feminizmo vėjai „išlaisvino“ moterį, kaip mėgstama sakyti „nuo puodų“. Ir tai ką anksčiau galėdavo uždirbti vienas šeimos narys, dabar uždirba du. Vadinasi kažkas už tą patį ekvivalentą gali pasisamdyti jau du žmones. Vualia. Kongenialu sušuktų Ostapas Benderis. Taip buvo apiplėštos šeimos, už tą pačią pinigų sumą, atimant iš jų dvigubai daugiau energijos (O kur dar šeimos narių skaičiaus sumažėjimas). O labiausiai nukentėjo vaikai. Abiems tėvams kalant pinigą ir darant karjerą, jie pavirto į beglobius.
Pavargę nuo darbo rūpesčių tėvai bando atsipalaiduoti ir pabūti be vaikų. Vaikams pakiša PC, planšetes ir mobilius. O ten jau jų tyko sistema su savo matrica. Ir kai vaikai pasiekia paauglystės amžių, šeimoje (jei dar yra šeima, nes dalis nepakėlusi tokio tempo ir krūvio suyra anksčiau) įvyksta sprogimas. Taip sistema įkala pleištą į iš pažiūros darnią šeimą. Tėvai nebepažįsta savo vaikų. Pasigirsta – „mes tiek dėl jų stengėmės o jie taip mums atsidėkojo“ arba „kas su jais pasidarė? Jie buvo tokie geri vaikai, jiems nieko netrūko”.
Kada tėvai supras, kad didžiausias rūpinimasis savo vaikais yra bendravimas su jais? Bet nereikia nusiminti – juvenalinė justicija ateis į pagalbą. Ji tam ir buvo sukurta. Į pagalbą trupantiems šeimos ryšiams ateis dar daugiau institucijų, pradedant besirūpinančiomis įvairiomis neapykantos apraiškomis šeimose ir besiaiškinančiomis ar buvo tinkamai apiforminti sutikimai kiekvienam suartėjimui. Sveiki atvykę į matricą. Durys užsidaro, girdi troleibuso keleiviai. Kita stotelė „klimato kaita“.
Kiti sako, kad žmogus tai bio kompiuteris. Jis, be operacinės sistemos yra tik mėsos gabalas. Kaip ir personalinis kompiuteris (PC) be operacinės sistemos yra tik nepanaudojamo plastiko ir geležies krūva. Kokią operacinę sistemą instaliuosi, tokį žmogų ir turėsi: aktyvų socialistinio darbo spartuolį, Vladimiro Vladimirovičiaus gerbėją ar dėl klimato kaitos naktimis neužmiegantį atsakingą pilietį.
Beje, įtikinti žmogų, kad karvių bezdalai gali sunaikinti planetą, net ir turint televiziją, reikia turėti neeilinių gabumų. Jei prisikeltų koks Bismarkas, Linkolnas ar Pilsudskis – jie atsisakytų patikėti. Bet pasirodo, kad daug kartų pakartotas melas gali pavirsti tiesa, kuria tiki milijonai.
Arba, kad kirmėlės ir svirpliai yra geresnis maistas nei jautienos steikas, kiaulienos karbonadas arba viščiukas tabaka. Taip pat tikinčių milijonai. Ir jų nenuilstamai daugėja. Valio….plačiu žingsniu pirmyn į pergalingą rytojų.
Pažįstamai, gyvenančiai Vokietijoje, atsirado problemų su kasa. Gydytojų verdiktas negailestingas – kaltas pienas ir mėsa. Vaikutis sunkiai miega – tai nuo mėsos ir pieno. Net ir „nepriklausomi“ blogeriai, youtuberiai ir šiaip savo nuomonę dėstantys mitybos specialistai, bendru choru prakeikia ir mėsą, ir pieną.
Jų paklausius supratau vieną – tai, kad likau gyvas po „sunkios“ vaikystės, prilygsta stebuklui.
Žmonių įpročiams pakeisti, bus panaudotas visas propagandos resursas. Įsijungs roko ir kino žvaigždės, įvairūs nuomonės formuotojai, sportininkai ir šiaip visiems žinomi „padorūs“ piliečiai. Kalama bus nuosekliai ir negailint resursų.
„Pažangūs“ ekspertai, specialistai ir duomenų mokslininkai jau siūlo, panašiai kaip ir cigaretes, pieno ir mėsos gaminius papuošti įspėjančiais užrašais – „ar tau ne gėda?“, „esi planetos žudikas“ ir panašiai.
Atpratinus žmones nuo mėsos ir pieno galima nesustoto ties pasiektu rezultatu ir kelti kartelę aukščiau. Manau, kad tokie pasiekimai gali kai ką įkvėpti naujiems iššūkiams. Siūlyčiau tada paskelbti naują šūkį, kad valgyti kirmėlytes yra nežmoniška. Žmonės privalo pereiti prie savo ekskrementų naudojimo. Tokiu būdu būtų įgyvendinta sena žmonijos svajonė tapti nepriklausomu ir autonomišku. Uždara maisto grandinė puikiai apsaugotų planetą nuo klimato kaitos ir padarytų žmogų visiškai laisvu. Ir badas būtų nugalėtas. Čia kaip papildomas motyvacinis bonusas.
Paklausite kam visa tai? Tam, kad atėjo laikas eiliniam „grietinėlės‘ nugriebimui nuo žmonijos stalo. Tai leis atpiginti žmonių populiacijos išlaikymą ir padidinti pasaulio galingųjų pelnus. Kitaip sakant, jei anksčiu žmones reikėjo maitinti jautienos steikais, tai dabar užteks ir svirplio miltų batonėlio.
Apie homoseksualių santykių normalizavimą nebesiplėsiu. Jei galima žmoniją įtikinti, kad sutrikimas yra norma, vadinasi bet kuo įtikinti galima.
O kaip su besimptomiu kovidu? Net medicinos mokslų daktarai pritariamai linkčiojo, kad liga gali būti be sipmtomų.
Užbaigsiu dviem žiniomis. Viena bloga, kita gera.
Bloga žinia ta, kad žmonija per mums žinomą jos istorinį laikotarpį, dar niekada taip arti nebuvo priartėjusi prie didžiausios savo istorijoje vergijos slenksčio.
Antra žinia gera – kad žmonija dar niekada nebuvo taip arti paslapties įminimo. Kas mes? Kur mes? Kas jie?
P.S. Alegorijų, hiperbolių ir Ezopo kalbos tik daugės. Išmokime skaityti tarp eilučių, ieškokime užuominų, praeikime siaurais skustuvo ašmenimis ir likime sveiki.