Linas Karpavičius. Vasaros „Davosas“ Kinijoje. Ar Vakarai suvaldys Kinijos imperiją?

Birželio 27-29 dienomis Kinijos mieste Tiandzine vyko taip vadinamasis vasaros „Davosas“, kuris būna skiriamas daugiau pasaulio ekonomikos vystymo ir bendradarbiavimo klausimams aptarti. Mūsų žiniasklaidoje tai liko nepastebėta, nes sunku paaiškinti visuomenei kodėl WEF renginiai vyksta komunistinėje valstybėje. Bandome užpildyti spragą.

„Verslumas yra pasaulio ekonomikos varomoji jėga“– pagal šį šūkį kinų Tiandzine savo darbą baigė „vasaros Davosas“ – Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) naujų pasaulio lyderių susitikimas. WEF Kinijos filialas, kuris pakaitomis renkasi Tiandzine ir Daliane, atlieka dvejopą vaidmenį.

Viena vertus, tai yra naujų figūrų peržiūra. Kitaip sakant naujokų prisistatymas. Ne tiek politikoje, kiek versle. Pats „pagrindinis Davosas“, kuris sausio pabaigoje vyksta tikrajame Davose, yra verslo platforma. Joje sudaromos sutartys, aptariamos pasaulio problemos, prie kurių kai nori, prisijungia politikai, įskaitant valstybių ir vyriausybių vadovus. Bet ten dominuoja ne jie, o didysis verslas. Dažnai šalių lyderiai, reklamuodami savo šalių ekonomikos interesus, yra įtraukiami į šį žaidimą.

Kita vertus, pats WEF yra svarbi globalistinės institucinės sistemos dalis, kurių viduje vyksta tam tikrų tendencijų atsiradimas ir įteisinimas. Šiais metais pirmą kartą nuo pandemijos, šių diskusijų grandinė buvo atkurta gyvų susitikimų formatu. Sausis – Davosas, kovas – balandis – Trišalė komisija (šiemet kovo 10-12 d., Delis), gegužė – birželis – Bilderbergas (gegužės 18-21 d., Lisabona), kurį pratesė G7 viršūnių susitikimas Hirosimoje, kuris, kaip ir tikėtasi, atliko sklaidos vaidmenį, išreiškiantį Delyje priimtus sprendimus. Ir galiausiai „vasaros Davosas“ Kinijoje, kuris, atsižvelgiant į kinų temos dominavimą minėtuose renginiuose, labai organiškai įsiliejo į pasaulinio elito inicijuotų pokyčių kontekstą.

Davose JT generalinis sekretorius António Guterresas suformulavo keturias pagrindines nūdienos problemas: ekonomikos krizė, popandeminis nuosmukis, klimato katastrofos grėsmė, ginkluoti konfliktai. Kovo mėnesį Delyje iš viso to buvo padaryta išvada: senasis, „finansinis“ globalizacijos modelis išsėmė save, reikia naujo, kurio vaidmuo turi būti prioritetinis ir iššaukiantis pramonės renesansą. Ankstesnės globalizacijos matmenis, kuriuos suformulavo konkrečiai Klausas Schwabas, kuris taip pat atvyko į Tiandziną, turėjo „suklijuoti“ „žalioji“ tema. Klimatas – tvarus vystymasis – tvarūs tikslai (SDG) – naujovės, kurias siekiamos įgyvendinti pasaulinės recesijos fone. Lisabonoje buvo paaiškinta, kad tai nėra finansinio globalizacijos modelio neigimas. Pramoninis atgimimas turi vykti „sinergijos“ būdu su dirbtiniu intelektu ir finansų sistemos reforma. Ir šiame kontekste buvo svarstyta Kinijos tema, kurią globalistai jau seniai bando pademonstruoti kaip globalizacijos vitriną. Bet kinai juos dažnai vedžioja už nosies. Ir Kinija daro viską taip, kaip jiems reikia, pirmiausiai vadovaudamasi savo nacionaliniais ir imperiniais interesais.

Vakarai įsitikinę, kad ekonomika, pagrįsta prekybos ir ekonominių ryšių su Kinija stiprumu, Vakarams suteiks jei ne kontrolę, tai įtaką Pekino politiniam elgesiui. Tereikia meistriškiau žongliruoti „meduoliu ir rimbu“ – sankcijų lazdele, prekybinėmis ir technologinėmis preferencijomis, leidžiančiomis apeiti „autorių teisių“ temą.

Tai Vakarams būdingas klaidingas mąstymas, kur dominuoja giluminiai korporatyviniai interesai, kurie nugali nacionalinius interesus. Vakaruose galios santykius lemia nuosavybės santykiai, o Rytuose, atvirkščiai, ten valdžia valdo nuosavybę. Kaip tik todėl, kad Kinija turi kitokias, ne vakarietiškas tradicijas, ji noriai užmezga kontaktus, pabrėždama atvirų ekonominių ryšių būtinumą. Tačiau, kartu ji visiškai ignoruoja bet kokius bandymus daryti įtaką vidaus politikai per ekonomiką, kuri išlieka suvereni, nepaisant subjektyvių verslo interesų.

Ji gali būti vykdoma tik centralizuoto, itin konsoliduoto vadovavimo sąlygomis, su tvirta valstybės suformuota bendra linija. Viena ranka priimami ekonominiai pasiūlymai, kita dedamas blokas, neleidžiantis kištis į politinę darbotvarkę. Nei išorėje, o tuo labiau viduje. Būtent todėl G7 palieka atviras duris bendradarbiavimui su kinais, o ES savo viršūnių susitikime skelbia, kad „tęs ekonominį ir tarptautinį bendradarbiavimą su Kinija“. Pekinui to tik tereikia.

Tai ypač akivaizdu pokalbiuose apie Prancūzijos „strateginę autonomiją“ (žinoma, kad nuo JAV), kurie gegužę vyko per susitikimą tarp Prancūzijos užsienio reikalų ministrės Katrin Colona ir jos Kinijos kolegos Cin Ganu. Tačiau tuo pat metu europiečiai kelia Kinijai reikalavimą „daryti spaudimą Rusijai nedelsiant ir be išankstinių sąlygų išvesti karius iš Ukrainos“ ir toliau kalba apie „augančią įtampą Taivano sąsiauryje“ ir „žmogaus teisių problemas Kinijoje“.

Vakarai jau du kartus neturėjo ką pasiūlyti besivystančioms šalims, išskyrus „investicijų“ pažadus, kurių vertę Rytai žino iš aferos, vadinamos „JT Žaliuoju klimato fondu“, kur buvo žadama kasmet per jį perpumpuoti 100 mlrd. dolerių trečiojo pasaulio šalims. Bet viskas pasirodė ne taip paprasta, pinigai kažkur įstrigo, todėl kinų „naujasis šilko kelias“, orientuotas į ekonominių koridorių ir maršrutų infrastruktūros kūrimą, ypač Azijai, yra tas „žvirblis rankose“, kuris yra daug brangesnis už vakarų siūlomą „briedį lankoj”.

Nors reikia pasakyti, kad „naujojo šilko kelias“ laikinai pakibo ore dėl karo Ukrainoje. Kiniją tai erzina ir spaudžia į kampą. Visi prekybos jūrų keliai kontroliuojami JAV laivyno. Todėl ir Kinijai reikia laviruoti ir priimti globalaus pasaulio žaidimo taisykles. Bent jau kol vyksta karas Ukrainoje.

Pagrindinis „vasaros Davoso“ šūkis, kuriame dalyvavo ne tik K. Schwabas, bet ir WEF prezidentas Berge Brende , taip pat daugelio įmonių vadovai ir ministrai iš Saudo Arabijos, Pakistano ir kai kurių Lotynų Amerikos šalių : „Verslumas yra pasaulio ekonomikos varomoji jėga“. Čia susilieja Vakarų ir Rytų, pramonės ir finansų, tradicijų ir ekonomikos inovacijų interesai. Bet politinis klausimas bent jau išoriškai nuo to buvo atskirtas, todėl tas pats K. Schwabas, kuris Europoje propaguoja politinę skaitmeninę „koncentracijos stovyklą“, Tiandzine naudojo švelnesnę retoriką, apsiribodamas kalbėjimu apie Kinijos pasiekimus kovojant su koronavirusu, ekonominį ir socialinį atsigavimą, taip pat apeliavo į pastangas „priešintis susiskaldymui ir siekti dialogo, tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo“, vardan „kolektyvinės žmonijos gerovės“. Į globalistinius svaičiojimus šį kartą jis nesileido.

Ir Kinijos premjeras Li Cian savo pagrindinėje kalboje vengė asociacijų su didžiąja politika. Čia yra pagrindinis tezės iš jo kalbos:
– „per pastarąjį dešimtmetį Kinija tapo svarbiu tvaraus pasaulio ekonomikos augimo šaltiniu“;
– „Kinija yra svarbus laisvosios prekybos ir tvaraus augimo visame pasaulyje galia ir varomoji jėga“;
– „ilgalaikėje perspektyvoje Kinija ir toliau duos galingą postūmį pasaulio ekonomikos atsigavimo ir augimo procesui“;
– „Kinija suinteresuota bendradarbiauti su įvairių šalių verslininkais, kad tvirtai remtų ekonomikos globalizaciją, rinkos ekonomiką ir laisvąją prekybą“;
-„pasaulis susiduria su pasauliniais iššūkiais dėl lėtesnio augimo, skolos rizikos, klimato kaitos ir turto skirtumų.

Reikia pažymėti, kad, kad šio susitikimo dienotvarkėje nebuvo nagrinėtos galimos ir esamos ginkluotų konfliktų rizikos, kurios buvo aptariamos sausio mėnesį Davose. Vietoje to plėtota socialinio teisingumo ir naudos paskirstymo tema. Tiandzine, kitaip nei Davose, nebuvo kas kalbėtų Ukrainos vardu ar keltų šio karo padarinių sukeltų problemų klausimus. Atrodė, kad karas jiems jau pasibaigęs, arba dar neprasidėjęs. Kita vertus, buvo daug Azijos šalių, kurios žiemą nevyko į Šveicariją ir nerodė susidomėjimo globalizmo darbotvarke.

Reziumuokime. Kas gi įvyko? Pats faktas, kad WEF vadovybė atvyko į Tiandziną, visų pirma, puikiai iliustruoja gerai žinomą posakį: „Jei Mahometas neina prie kalno, kalnas eina prie Mahometo“. Pirma, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalys, pirmiausia Kinija, ASEAN ir Indija, yra pasaulio ekonomikos lokomotyvai, o Vakarai tai tyliai pripažįsta.

Antra, pagaliau aiškėja „giluminės valstybės“ emisarų susitaikymas su mintimi, kad globalaus pasaulio projektas yra Kinijos rankose. Kinijos elgesio logika paprasta – išpešti sau naudos naudojantis jos dominuojančia padėtimi pasaulio ekonomikoje. Kinija tiesiog sumaniai naudojasi Vakarų silpnybėmis, kurių didžiausias baimė — prarasti įtakos svertus pasauliui. Kurdama Vakarams iliuziją, kad Pekinas suinteresuotas laikytis „globalizacijos“ žaidimo taisyklių, Kinija žingsnis po žingsnio stiprina savo pozicijas Azijoje, taip pat ir JT.

Pasaulis kalbėdamas tik apie Rusijos keliamas imperines grėsmes pamiršo Kinijos komunistinę imperiją, kuri savo esme yra tokia pati imperija kaip ir Rusija. Vakarai, puikiai suprasdami, kad be Kinijos žaliasis – skaitmeninis – globalusis koncentracinis lageris yra neįmanomas, daro nuolaidas šiam monstrui, kuris vieną dieną gali nutrūkti nuo grandinės ir tapti nevaldomas. Ateitis parodys.

Kinijos ekonomika šiais metais, pirmą kartą po daugelio metų pradėjo buksuoti. Krenta vidaus vartojimas, mažėja eksportas į JAV. Spalio mėnesį vyksiančiame partijos suvažiavime, partijos ir valstybės vadovybė turi pateikti planą, kaip sustabdyti galimai kylančią recesiją ir garantuoti šviesią ateitį imperijai.