LRT paskelbė pareiškimą apie rugpjūčio dešimtos dienos mitingo dalyvių santykius su ten dirbusiais žurnalistais mitingo metu ir po jo. Pareiškimas puikiai atskleidžia žiniasklaidos santykį su tiesa ir teisingumu, su nebestebinančia veidmainyste. Jau pats pavadinimas verčia suklusti: „Bendras Lietuvos žiniasklaidos pareiškimas: smurtas prieš žurnalistus – siekis užkirsti visuomenei kelią į objektyvią ir nešališką informaciją“.
Ar kalbama apie visos Lietuvos žiniasklaidą? Juk dokumentą pasirašė tik keliolika redakcijų (ir Žurnalistų sąjunga; visas sąrašas – pareiškimo pabaigoje). Jų absoliuti dauguma – Vilniuje ir poroje didmiesčių. Toliau – dar įdomiau.
Pareiškimą puošia trys J. Stasevičiaus nuotraukos su tuo pačiu parašu: „Mitingas prie Seimo peraugo į pareigūnų ir protestuotojų susirėmimą“. Gražiausias vaizdelis, kuriame tarsi Holivudo prožektorių šviesoje stovi juoda malšintojo figūra su skydu rankoje. Kitose dviejose – nesunkiai atpažįstamas LRT korespondentas. Vienoje nuotraukoje už kuprinės jį laiko policininkas, kitoje – už rankos jį bando grubiai patraukti augalotas vyriškis su trimis raidėmis „LRT“ ant marškinėlių širdies lygyje. Taip iliustruojamas susirėmimas.
Ištrauka (1) iš Pareiškimo: „… žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, suvokdami visuomenės informavimo priemonių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei atsakomybę už savo darbą, atvyko prie Seimo, kur žmonės protestavo prieš Vyriausybės planuojamus ribojimus imuniteto koronavirusui neturintiems ar nesitestuojantiems žmonėms“. Jei su citatos pabaiga galima iš dalies sutikti, jos pradžia yra melas „naturalis“. Taip, manau, didžiuma žurnalistų supranta savo atsakomybę, tačiau rengėjai, skleidėjai už savo darbą atsakomybės neprisiima ir neprisiims. Mokantys pinigus už tiesos iškraipymą ar melą puikiai supranta žiniasklaidos įtaką, o žiniasklaidos vadovybė, savininkai puikiai supranta, kaip galima „gražiai“ už juos gyventi, uždėdama grandines savo eiliniams, palikdama jiems gaidžio giesmę mėnulio pilnatyje.
Ištrauka (2): „…pasitikėjimo žiniasklaida pagrindas yra nepriklausomybė, teisingumas, nešališkumas, profesionalumas, žurnalistai nesustodami visą dieną rengė straipsnius, reportažus, jungėsi tiesiogiai iš įvykio vietos. … objektyviai ir nešališkai pateikė visuomenei informaciją…“ Pasitikėjimo pagrindas teisingas, tačiau ar ne pati žiniasklaida demonstruoja, kaip iškraipomos elementarios žurnalisto etikos kodekso tiesos? Ar ne todėl taip smuko pasitikėjimas žiniasklaida?
Ištrauka (3): „…į juos skriejo buteliai, akmenys. Vakar po 17 val. prie Seimo vykęs nesankcionuotas mitingas peraugo į riaušes. Per jį vykdytas smurtas prieš žiniasklaidą“. Ar daug žurnalistų buvo sužalota? Taip, žurnalistai buvo ir keikiami, ir pastumiami, jiems trukdoma, bet ar žinoma, kas juos pakvietė į tamsą, kai riaušių dar nė nebuvo?
Pareiškimas pasitikėjimo žiniasklaida tikrai nepadidins. Jos nuopuolis, tarnystė eurui ir valdžiai vis labiau ryškėja. Sociologiniai tyrimai rodo, kad žiniasklaidos vertinimas žemiausias nei bet kada. Dažniau reikėtų šnekėti ne apie žiniasklaidos padėtį, o apie Žurnalisto etikos kodekso pažeidimus ir eilinio žurnalisto laisvę bei santykius su savo „valdovais“.
___________________________________
Pareiškimas „Bendras Lietuvos žiniasklaidos pareiškimas: smurtas prieš žurnalistus – siekis užkirsti visuomenei kelią į objektyvią ir nešališką informaciją“ yra ČIA.