Internete jau šmėkštelėjo užuomina, kad iš nacių konclagerio išgelbėtas Jonas Noreika-Generolas Vėtra yra ne tas Noreika, o kitas, visai kitas Noreika, atsieit, KGB bendradarbis, išdavęs per keliasdešimt pogrindininkų. Visai nejuokinga, jei bandytume pasigilinti, kaip pastaraisiais (ypač pastaraisiais) metais, palaikant valstybinėms struktūroms, niekinami mūsų didvyriai, iškraipoma istorija, į pašalius stumiama lietuvių kalba, menkinama tautos savigarba, naikinama gamta ir kultūros paveldas… Kas valdo šiuos procesus? Kas tautos ir valstybės priešams stovi už nugaros? Kam naudinga, kad iš viešojoje erdvėje vis lėčiau skamba žodžiai tauta, Lietuva ir lietuvybė, valstybės ir asmens garbė, pasiaukojimas, teisingumas, patriotizmas?..
Kodėl ir kaip?
Tai retoriniai klausimai. Vienareikšmių atsakymų nėra, juolab, kad faktus galima interpretuoti kaip nori, o žiniasklaida mielai pagarsins. Nekalbėsim apie kyšininkus, valstybės iždo vagis, nusipelniusius sukčius, korupciją, teismų priklausomybę, apie represinių struktūrų veiklą ar vadinamųjų rezonansinių bylų nutylėjimą, marinimą, nors ir tai yra Lietuva. Bandykim pasiaiškinti, kas mus stumia Lietuva nusivilti.
Puolimas prieš du didžiavyrius yra tiktai psichologinio karo elementai. Tokių puolimų prigimtį ganėtinai aiškiai ir plačiai savo knygose, straipsniuose ir interviu yra komentavęs buvęs KGB bendradarbis Jurijus Bezmenovas (Юрий Безменов). 1970 metais jis pabėgo į JAV, ten pasirašinėdamas Šumano pavarde (Tomas David Schuman) tapo žinomas kaip sovietinės propagandos bei dezinformacijos specialistas.
Nuo šios veiklos pradžios praėjo kone 50 metų, bet jo įžvalgos (pirmiausia liečiančios vadinamąją Rytų Europą) liko aktualios iki šiol. Žmogaus psichika greitai nesikeičia. Mūsų eros pradžioje užrašytos kiniškos stratagemos, Makiavelio patarimai viduramžiais, Gebelso propagandos principai XX a. tebelieka puikūs to nešvaraus psichologinio karo pavyzdžiai. Tačiau per tą laiką labai pasikeitė poveikio priemonės, o principai iš esmės išliko tie patys, tik kaip gerokai galingesni, agresyvesni ir sunkiau atpažįstami ginklai.
Psichologinis karas yra atviras ir legalus procesas, nesikertantantis su įstatymais. Kiekvienas jį gali matyti ir perprasti, jeigu tik nori ir aiškinasi. Taigi, remiantis KGB ekspertu, toliau parodomi psichologinio karo etapai su lietuviškomis variacijomis. Už jas atsakau aš:
Pirma stadija, demoralizacija per 15–20 metų. Tam reikia, kad
1) švietimo turinys būtų orientuotas į globalųjį pasaulį; menkinamos valstybės ir tautos nacionalinės vertybės; niveliuojamas žinių vertinimas; būtų didinamas atotrūkis tarp labiau ir mažiau pasiturinčių visuomenės sluoksnių galimybių, kitaip tariant, atsiranda švietimas turčiams ir švietimas skurdžiams. Rezultatas: ribotos visuotinio lavinimosi (vadinasi, ir kritiško mąstymo) galimybės bei nemokšiškumas.
2) medijos būtų monopolizuotos, turėtų didesnes galimybes manipuliacijai ir viešosios nuomonės diskreditavimui, mažiau – specializacijai; kad faktai, skatinantys analizuoti šalies ir pasaulio realybę, būtų konjunktūriškai atrenkami ir ribojami. Rezultatas: neišmanymas, trumparegiškumas, iškreipta realybė, kurioje niekas, nepaisant informacijos prieinamumo, negali prieiti loginių išvadų savigynos bei šalies apsaugos, šeimos ar bendruomenės gyvybingumo išlaikymo klausimais.
3) kultūroje įsigalėtų dirbtinių herojų kultas ir veidmainiškos elgsenos modeliai bei institucinio-žinybinio valdymo – ministerijų, komisijų, komitetų, fondų, tarybų ir pan. – sistema, ignoruojanti tautines-valstybines vertybes. Rezultatas: kultūros ir meno komercializavimas, ideologinė priklausomybė nuo „pinigingų“ reguliuotojų, bendras popsiškumas.
4) teisingumas ir tvarka remtųsi įstatymų gausa ir painumu. Rezultatas: įtikinimas, kad sistema užtikrina teisingumą.
5) visuomeniniai santykiai privalėtų remtis teisėmis, bet ne prievole ir įsipareigojimais. Rezultatas: nėra asmeninės atsakomybės.
6) tikėjimas asmens saugumu remtųsi stebėjimo kameromis, spec. tarnybomis, policija, ginkluotosiomis pajėgomis. Rezultatas: nuolatinis nesaugumo jausmas.
7) vidaus politika matytųsi kaip suskaidyta ir supriešinta. Rezultatas: visų susipriešinimas.
8) užsienio politika remtųsi nepatikimais partneriais. Rezultatas: nuolatinė izoliacijos grėsmė.
9) žmonių gyvenimas, šeima, bendruomenė būtų išblaškyti. Rezultatas: kiekvienas sau.
Šioje stadijoje dar išskiriamos sporto ir sveikatos (fizinės sveikatos silpninimas), atskirų visuomenės grupių santykiai (supjudymas), profsąjungų supriešinimas su visuomene, urbanizacijos stiprinimas, bažnyčios politizavimas ir kita.
Antra stadija, destabilizacija. Trukmė – nuo 2 iki 5 metų. Nieko ypatingo. Valstybės savigriova vyksta toliau. Stiprėja kova dėl valdžios, ir ta kova tampa savitiksle, t.y. kova už save, naudą sau, ne už bendrą valstybės reikalą. Be atsakomybės, be tiesos, nesibijant meluoti. Čia dera prisiminti anglų lordo Moemo (F.H. Maugham) žodžius, užrašytus dar 1941 m. ir nepraradusius savo vertės: plačiosios masės „dėl savo primityvaus paprastumo veikiau linkusios tapti didelio, o ne menko melo aukomis, nes dažnai jos pačios meluoja smulkmenas ir gėdintųsi imtis didelio melo. Joms niekada nė į galvą neateitų fabrikuoti kolosalius prasimanymus, ir jos net nedrįsta pagalvoti, kad kiti gali turėti įžūlumo taip nesąžiningai iškraipyti tiesą“.
Ekonomika žlunga, aktyvios grupuotės imasi įtakoti valstybinius procesus, bręsta minios valdžia ir atsiranda stiprios rankos poreikis.
Trečia stadija. Krizė nuo 2 iki 6 mėnesių. Šioje stadijoje „radikalai“ arba „tikrieji patriotai“, sąmoningieji „valstybės gelbėtojai“ arba nieko aiškiai nesuvokiantys agentai, arba psichologiškai-idėjiškai valdomos grupės turėtų staiga paimti valdžią. Jei ankstesnės stadijos buvo gerai vykdomos, didžioji visuomenės dalis bus visiškai pasimetusi, visai nesipriešins ir gal net sveikins tokius veiksmus.
Ketvirta stadija. Normalizacija. Šį žodį derėtų rašyti kabutėse, nes tai ironija. Kai 1968 m. Prahos gatvėmis ėmė važiuoti tankai, to meto visos Sovietų sąjungos kompartijos generalinis sekretorius L. Brežnevas padėtį pavadino normalizacija. Bezmenovas teigia, kad šioje stadijoje vėliau neutralizuojami (galimas daiktas ir fiziškai) tie, kieno rankomis diversija buvo įvykdyta.
Atsiranda proga mus išgelbėti. Kuri kaimynė atskubės pirmoji: Rusijai mes buvusios imperijos teisėta dalis; Lenkijai mes kaimynė, neteisėtai pasisavinusi lenkų Vilniaus kraštą (ši tema ir Lietuvos lenkų bendruomenės „asimiliacija“ bene 30 metų yra nuolatinė Lenkijos žiniasklaidos tema, formuojanti nedraugišką viešąją nuomonę); Baltarusija taip pat mielai pretenduotų į Vilnių, nes tai Lietuva yra tikroji Baltarusija, o Lietuvos kunigaikščiai, kaip sako vadinamosios Nacionalinės ekspedicijos vadovas A. Bumblauskas, buvo baltarusiai.
Kam naudinga?
Skaitytojas pats gali pats pažaisti vaizduote ir pabandyti nustatyti, kokioje stadijoje yra mūsų tėvynė. Optimistiškai manyčiau, kad palaipsniui artėjame į antrą psichologinio karo stadiją. Valstybės atkūtimo pradžioje buvo galima naiviai tikėti, kad visos klaidos yra mūsų godumo ir kvailumo padariniai. Psichologiniam karui sąlygos taip pat buvo idealios.
Paprastam kaimo ar miesto žmogui gali kilti visai naivių klausimų. Ir ne apie J. Noreiką ar K. Škirpą, nebent žmogelis suabejotų, kas kursto antisemitizmą: lietuviai ar žydai. Neabejotina, kad sinagogos uždarymas antisemitizmo pretekstu sukėlė pasaulinio masto antilietuviškumo bangą, nepaisant, kad nemaža dalis žydų bendruomenės nuo savo pirmininkės sprendimo atsiribojo. Gal ministras L. Linkevičius, įteikdamas bendruomenės pirmininkei aukščiausią URM-o apdovanojimą nežino, tačiau privalėjo žinoti, kad ponia yra dirbusi sovietmečio represinėse struktūrose. Tai jokia paslaptis.
Ir čia pat iškyla kitas klausimas: kodėl įstatymu įteisintas buvusių KGB agentų pavardžių slėpimas 75 metams? Juk tai palieka galimybę šantažuoti dalį seimūnų, valdininkų, kitų piliečių, turinčių galią keisti mūsų gyvenimą. Ar tiesa, kad didesnė dalis konservatorių partijos narių Atgimimo pradžioje buvo kompartijos ir komjaunimo nariai?
Iš buvusio LKP CK nario Algirdo Ferenso našlės prisiminimų:
„…prasidėjus Sąjūdžiui, Algirdas labai stebėdamasis klausėsi senų bendražygių naujų šnekų, netikėjo, kad žmogus, 50 metų minkytas vienaip, per mėnesį gali pakeist ideologiją ir net patį save. Tad klausėsi ir netikėjo tais, kurie padvelkus naujiems vėjams mikliai pasikeitė, prisitaikė ir… vėl mušėsi į krūtinę, prisiekinėdami kitiems stabams savo ištikimybę“.
Kodėl palyginti nedidelė Seimo narių dalis nuolat palaiko Lenkijos išlaikomą (palaikomą) Vilnijos partiją lenkiško raidyno, pavardžių rašymo, krašto tolesnio lenkinimo, taigi ir nupilietinimo, klausimais? Kodėl vienai mažiausių Seimo frakcijų pasiūlytos dviejų ministrų pozicijos vyriausybėje, kurių vienas, būdamas Varšuvoje grasino, kad gali ir Lietuvoje organizuoti Maidaną, jei nebus vykdomi vietos lenkų reikalavimai. Jis deda daug pastangų, kad lenkų mokyklų vaikai negalėtų kaip lygiaverčiai adaptuotis visuomenėje gerai mokėdami lietuvių kalbą. Atrodo, naujasis susisiekimo ministras, sprendžiant iš akcento ir žodyno ribotumo, lietuvių kalbai priešinosi nuo mažumės. Mūsų prezidentas, minimą kandidatą priimdamas prezidentūroje, pareiškė viliąsis, kad pradėjęs eiti pareigas J. Narkevičius labiau rūpinsis visos valstybės, o ne vien tautinės mažumos (t.y. lenkų bendrijos) reikalais. Tuo pačiu buvo tyliai parodyta abejonė ministro lojalumu. Apie gražiausią lenkų frakcijos atstovę kitoje ministerijoje sunku ką naujesnio pasakyti: lenkų „nutautinimo“ klausimu jos nuomonė atrodo tokia pat; įdomiau būtų, jeigu R. Tamašunienės dėka Vilniaus ar Šalčininkų rajonų teritorijos būtų tyliai padidintos keliais tūkstančiais hektarų: tereikia įteisinti kai kur jau seniai po kelis šimtus metrų tolyn nuo sostinės perkeltas rajonų ribų nuorodas. Trečiasis atstovas prie mūsų valdžios – buvęs tos pačios partijos narys V. Neverovičius – yra prezidento patarėjas.
Ak, sakysite, kokios nesąmonės! Tai tik psichologinio karo dėlionė, tarytum „Puzzle“ paveikslėliai. Kuriant sąmokslo teorijas, galima rizikuoti.
Realybė gana keista. Štai nauju Lietuvos istorijos instituto direktoriumi paskirtas Giedroico (ne Giedraičio!) forumo vadovas, vienas konferencijos Vilniaus rotušėje Pilsudskiui pagerbti organizatorių, aktyviai neigiantis Lietuvos partizanų nuopelnus. Taigi, takas rožėmis klotas: konferencija paskutinėmis 2017 m. dienomis su premjero sveikinimu jos dalyviams; 2018 m. vasaris – Seimo apdovanojimas už indėlį „atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę, valstybės ir parlamentarizmo tradicijų stiprinimą, veiklą visuomenės gerovei“, 2018 m. gruodis jis jau teigia „Delfyje“, jog „Seimo sprendimas partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą paskelbti šalies vadovu buvo nepagrįstas“, šiemet – jau instituto direktorius. Apie partizanų niekintoją M. Ivaškevičių nieko naujo nepasakysi: sparnus suteikė nacionalinė (!)premija už „drąsų literatūros žingsnį į teatrą“, nors tik knyga „Žali“ jam tampa „kūrybiniu paminklu“.
Atrodo, Lietuvoje greitai bus galima gauti premiją vien už pavadinimą. Pavyzdžiui: „Jonas Noreika, arba Kodėl 30 metų kolaboruojame su naciais?“ Už giliamintiškumą riebus pliusas ryšių su visuomene konsultantui L. Ulevičiui: „…ar savo neveiklumu mes visi netęsiam ir patys neprisidedam prie anų Holokausto nusikaltimų organizavimo? Juk būtent savo abejingumu ir neveikimu šiandien istorijos šalikelėje faktiškai dangstome ir slepiame (pajuodinta mano – LVM) žmogiškumą paneigiančių nusikaltimų vykdytojus“…
Skaitytoją turėtų paveikti raktiniai žodžiai: Noreika, kolaboravimas, naciai. Du paskutiniai žodžiai lipdomi prie „Noreika“, nors jo pavardė tekste toliau neminima. Tai tipiškas psichologinio karo šūvis. Vėliavos sušaudytos šampano kamščiais…
Kažkodėl niekas iš „holokausto plėtros“ aktyvistų neklausia: kam naudinga kurstyti žydų ir lietuvių nesutarimus?
Vytautas Landsbergis sako manantis, kad antisemitines nuotaikas ir susipriešinimą visuomenėje kursto savivaldybės ir asmeniniai mero R. Šimašiaus sprendimai panaikinti pagarbos ženklus antisemitizmu kaltinamiems Kaziui Škirpai bei Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Tačiau aktualesnis klausimas būtų: ar Vilniaus mero aktyvumas kartais nėra skatinamas jo netiesioginio (ar tiesioginio) dalyvavimo Garliavos istorijos atsitiktinumuose? Sunku patikėti, kad jis yra toks kvailas (nors gali būti visaip) ir visai nesigaudytų situacijoje. Tačiau lygiai taip pat galima tikėti, kad jį stumia kažkas, kas puikiai žino jo silpnąsias vietas. Tai galėtų būti chrestomatinis individo valdymo pavyzdys.
Per 25–30 demoralizavimo metų išaugo nauja karta. Demoralizuota asmenybė negali adekvačiai suvokti informacijos ir faktų. Realybė nebeturi reikšmės. Jai nėra poreikio faktus tirti, pažvelgti kritiškai. Tiesos rasti neįmanoma. Sąvokos „pažangu, humaniška, teisinga“ tampa plataus vartojimo preke, realybės pseudokopija. Šiandien už tai Lietuvoje mokama pareigomis, didesniu atlyginimu, premija ir šlove, veidu ekrane ir kvietimu į tokių pat sambūrį. Sustabdyti procesą gali nauja karta, išauginta atsakingais, mąstančiais valstybininkais, patriotais.
Tačiau ankstesnė karta jau užėmė vietas valstybės parteryje – Seime, teisėtvarkoje, Vyriausybėje, jėgos struktūrose, versle, žiniasklaidoje, švietimo sistemoje… Akivaizdu, kad be chirurginio įsikišimo niekas negali pasikeisti. Akivaizdu, reikalingi esminiai (iš esmės revoliuciniai) pokyčiai. Seimūnai, ketvirtį amžiaus trynę minkštas kėdes… Svyra rankos, trykšta ašara. Šalies piliečiai Seimu, Vyriausybe, kitomis valdžios struktūromis, partijomis pasitiki ne daugiau nei Daktaru Henyte. Jei pats Dievas paklaustų, ar tu laikaisi Seimo nario priesaikos, neabejoju, kad atsakymų „taip“ būtų daugiau nei salėje užimtų vietų. Tikriausiai dauguma sutiktų, jei minimalaus atlyginimo dydžio rentą gautų kiekvienas to pageidaujantis seimūnas tol, kol susirastų darbą ir išeitų kur nors toli, toli, toli…
Ne viskas prarasta. Pirmasis žingsnis: sakykime tiesą į akis, nesižvalgykim strateginių partnerių, liaukimės lygintis, kurioje eurolenktynių vietoje esame, kokiu numeriu ar menku numerėliu sieksime finišą. Valstybė matuotina skurdžiausio piliečio dvasiniu ir materialiniu gyvenimo lygiu. Ir gyvenime, ir politikoje, ir gramatikoje menko kirčio vieta gali pakeisti visą prasmę. Ilgalaikis susitarimas įmanomas tarp sąžiningai siekiančių bendro tikslo, kalbančių aiškia, suprantama kalba ir vienodai suprantamomis sąvokomis. Kitaip liūdnas tai būtų juokas:
– Žiūrėk, žiūrėk, numirĖlį neša!
– Kokį dar numirĖlį?
– Ai, čia ne tas numirĖlis, kur rūbinėj su visais. Čia tas, kur lAvonas!