kapucinai.net
Prieš dvi savaites buvo ateistas. Dabar prašo Dievo pagalbos. 38 metų gydytojas iš Lombardijos (Italija) Julijus Urbanas, rizikuodamas savo gyvybe, kasdieną pirmoje fronto linijoje kovoja su koronavirusu:
„Net baisiausiame košmare neįsivaizdavau, kad galiu pamatyti ir patirti tai, kas vyksta jau tris savaites mūsų ligoninėje. Siaubas teka, upė didėja. Pradžioje buvo keletas susirgusių koronavirusu, paskui – dešimtys, paskui – šimtai. Dabar nesame gydytojai – esame tik rūšiuotojai ir sprendžiame, kas turi gyventi, o kas turi būti grąžintas atgal į namus, kad mirtų, net jeigu visi tie žmonės visą savo gyvenimą mokėjo mokesčius Italijoje.
Prieš dvi savaites mano kolegos ir aš buvome ateistais; tai buvo normalu, nes esame gydytojai ir mums buvo pasakyta, kad mokslas neigia Dievo buvimą. Visada juokdavausi iš savo tėvų, kurie lankydavosi bažnyčioje.
Ir štai prieš devynias dienas į ligoninę atvežė 75 metų kunigą – gerą žmogų, turintį rimtų kvėpavimo problemų. Su savimi jis atsivežė ir Šventąjį Raštą. Ir mus sujaudino, kai mirdamas skaitė jį laikydamas rankoje. Visi buvome pavargę, išsekę psichiškai ir fiziškai, bet kai turėjome laiko, klausėmės jo. Dabar turime pripažinti: mes – tik žmonės, me priartėjome prie ribos – negalime nieko padaryti, kad kasdien nemirtų vis daugiau žmonių. Esame visiškai – išsekę, du kolegos mirė, kiti buvo užkrėsti. Supratome vieną dalyką: kai žmogus nebegali nieko padaryti, tada mums reikalingas Dievas. Ir turėdami laisvo laiko pradėjome prašyti Jo pagalbos.
Kalbėdami tarp savęs negalėjome patikėti, kad mes, užkietėje ateistai gydytojai, kasdien ieškome ramybės prašydami Viešpaties, kad mus sustiprintu, kad galėtume rūpintis ligoniais. Vakar 75 metų kunigas mirė. Iki šio momento – nepaisant 120 mirčių per tris savaites, nepaisant to, kad visi esame išsekę ir sunaikinti, kunigui pavyko, nepaisant savo, ligonio, padėties ir mūsų sunkumų, jam pavyko atnešti mums Jo ramybę, kurios neturėjome galimybės atrasti anksčiau.
Kunigas iškeliavo pas Viešpatį ir mes esame pakeliui paskui jį, jei viskas ir taip toliau tęsis. Nebuvau namuose jau 6 dienas, nežinau, kada paskutinį sykį valgiau, ir suprantu savo beprasmingumą šioje žemėje, bet noriu pasitarnauti kitiems iki paskutinio atodūsio. Džiaugiuosi, kad grįžau prie Dievo, kai mane supa kančia ir artimųjų mirtis“.
Pagal užsienio spaudą parengė V. T.