spektr.delfi.lv | DELFI.lt
Tai klausimas, kurį mano draugai ir pažįstami per keletą pastarųjų mėnesių pakartojo turbūt daugybę tūkstančių kartų. Aplink vyko kažkas keisto ir gąsdinančio, savotiška švelnesnė Stepheno Kingo romano „Mobilusis“ versija, kuriame telefonu gavus tam tikrą signalą taikūs gyventojai aplink virsdavo agresyviais kanibalais, o vėliau pradėjo funkcionuoti kaip bendrą psichiką turinti kolonija.
„Tai kas!“
Kažkieno anksčiau buvę ramūs ir taikūs garbaus amžiaus tėvai su neapykanta ir hipertoninėmis krizėmis kalba apie „prakeiktus chocholus“ ir „kruvinąją Kijevo chuntą“. Kažkieno kaimynė (tikrai miela redaktore dirbanti, vaikus ligoninėje lankanti ir jiems padedanti moteris) ilgai vartodama politiškai nekorektiškas frazes aptarinėja asmenų, kurie jai lyg ir neturėtų visiškai rūpėti, – tolimosios JAV valdžios atstovų – protinius sugebėjimus, rasę ir net seksualinę potenciją. Kažkieno nuo seno pažįstami draugai, būdami protingi ir ironijos nestokojantys žmonės, ankščiau lyg ir nedemonstravę ypatingos simpatijos valdžiai, staiga pradeda su patosu trimituoti apie „stojimąsi nuo kelių“ ir tai, kad „Putinas ir vėl privertė pasaulį atsižvelgti į Rusiją“.
Kolegos… Na, su kolegomis dar sudėtingiau – juk jų nesirenkame, o nuo santykių su jais esame visada priklausomi.
Apie komentarus socialiniuose tinkluose nėra ką net ir pasakyti. Tai, kad visi jie yra iš valdžios pinigus gaunantys „troliai“, nepadeda, nes akivaizdu, kad ne tik jie rašo šiuos komentarus, kaip reikėtų „pakarti visus tautos išdavikus“, „skandinti ukropus klozete“ (ukropais pašaipiai vadinami ukrainiečiai), kad „buvo Ukraina, o tapo Ruina “ ir pan.
Socialinės apklausos patvirtina, kad mums nesivaidena – dauguma rusų palaiko bet kokius, net ir pačius beprotiškiausius valdžios išsidirbinėjimus: Krymo užėmimą, Rytų Ukrainos separatistų rėmimą, neatleistinas melagystes dėl numušto keleivinio lėktuvo, dar visai neseniai mylimo muzikanto persekiojimą už tai, kad jis koncertavo ne ten, kur derėtų. Kuo valdžios politika tampa avantiūristiškesnė ir įžūlesnė, kuo daugiau melagysčių ir aukų, tuo didesnį susižavėjimą tai kelia. Maža to, atrodo, kad niekas nesibaimina dėl jokių pasekmių: sankcijos nerimo nekelia, o užtikrintumo dėl rytojaus ir vartotojiško optimizmo rodikliai šoka į dar neregėtas aukštumas.
Tauta ir valdžia eina išvien, o to nebuvo jau senokai. Atrodo, kad dingo visos pretenzijos, dingo visi baiminimaisi. Pavieniai nesutinkantieji mėgina veikti visais įmanomais būdais:
– Tačiau juk pažeistos tarptautinės teisės normos.
– Tai kas! Krymo žmonės to norėjo! Apskritai mūsų karių ten nebuvo. Buvo? Na, buvo, tai kas!
– Juk negerai – kaimynai, broliška tauta…
– Tai kas! Jie patys kalti – kodėl mūsų nemyli? Kodėl šaukia: „Kas nejoja, tas „maskolis“?“
– Tačiau juk bus sankcijos, jos smogs Rusijos ekonomikai, o ji ir taip…
– Ir kas! ES nuo mūsų priklauso! Jie be mūsų sušals! Mes nenupirksim jų obuolių, o tada jie verks!
– Kam gi mums dar žemė, juk reikėtų savąja pasirūpinti, kuo gi Krymas anksčiau nebuvo mūsų: važiavome, kiek norėjome, o dabar ten nenuvyksi.
– Tai kas! Užtat kaip jie džiaugėsi! Mes savų nepaliekam! Tiltą nutiesim, tunelį iškasim, dar pusę Ukrainos pasiimsim, kad tik į Krymą nuvažiuotumėm!
– Klausykite, visa tai brangu, pagaliau juk visa tai bus apmokama mūsų sąskaita, pensijas jau štai atėmė.
– Tai kas! Mes sutinkame! Pakentėsime! Pensijas vis tiek būtų pavogę! O Dėl Rusijos didybės mūsų seneliai dar ne tokius dalykus iškentėjo!
– O žmonės? Jų ne gaila? Juk žūsta kiekvieną dieną neaišku už ką, o tie lėktuve iš viso buvo ne prie ko…
– Tai kas! Dėl visko jie kalti! Jie tyčia! Tai jiems naudinga! Net jei ir mes – jie to neįrodys!
Keisčiausia, kad „Tai kas!“ pozicijos šalininkai gali būti bet kokį išsilavinimą turintys, bet kokių politinių pažiūrų ir socialinių sluoksnių atstovai: krikščionys, savanoriai, globėjai, talentingi rašytojai ir muzikantai – bet kas. Žinoma, skleidžiama didžiulė propaganda, tačiau juk aišku, kad daugelis iš tikrųjų žino ir supranta. Galbūt ne pensininkai tėvai, tačiau kolegos – tikrai. Mano elektroninio pašto dėžutė lūžta nuo klausimų: „Kas jiems? Kaip dabar su jais kalbėtis? Kaip išsaugoti santykius ir ar reikia tai daryti? Kaip iš viso toliau gyventi šalyje, kurioje keturi penktadaliai gyventojų išsikraustė iš proto arba visiškai nebeturi sąžinės?“.
Tai labai įdomus klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti pora žodžių. Neįmanoma atsakyti net ir vienu straipsniu – prireiks straipsnių ciklo.
Visi šie ginčai, besitęsiantys mėnesius ir pasibaigiantys nesikeičiančiu „Tai kas!“, viena vertus, šiuo metu lyg ir pritilo dėl visiško jų beprasmiškumo. Konflikto pusės viena kitą iškoneveikė, tinklaraščiuose nebegalima rašyti komentarų, o bendraujant buityje mėginama nė neužsiminti Ukrainos tema – vieni kitiems jie kelia pykinimą.
Matyt, atėjo laikas ne ginčytis, o susivokti ir apmąstyti, kas gi įvyko, kodėl Rusijos visuomenės sąmonė staiga pasikeitė? O galbūt atvirkščiai – ji parodė savo tikrąjį veidą, nusimetė kaukę?
Klausimai
Štai keletas klausimų pamąstymams.
Iš kur atsirado tiek agresijos pasauliui ir ypač Ukrainai? Ant kokios rusų nuospaudos užminta ir kodėl ji tokia skausminga?
Kodėl sąmokslo teorijos ir bendras paranojinis pasaulio paveikslas tapo tokie populiarūs, o visur aplink – vien priešai, kurie kažką rezga, ir nė vienas plaukas pasaulyje nenukrenta be siaubingosios Amerikos?
Iš kur atsirado šis masiškas susidomėjimas geopolitika, kai kiekvienas manosi sėdintis prie pasaulio „šachmatų lentos“? Kodėl paprastam rusui turėtų rūpėti NATO bazių kūrimas? Juo labiau atsižvelgiant į tai, kad automobilių stovėjimo aikštelės įkūrimui savo kieme tai neturi jokios įtakos? Kodėl staiga visi ėmė mąstyti taip globaliai ir žino, kaip atrodo JAV atstovas Saugumo taryboje geriau nei jų namo seniūnas?
Iš kur atsirado šis atlaidus požiūris į įstatymus ir susitarimus? Aišku, kad Rusijos gyventojai niekada nepasižymėjo itin didele pagarba teisinei sistemai – gyvenimas toks, tačiau juk yra bent kažkokios ribos? Kaip galima viso pasaulio akivaizdoje pasisavinti kaimyninės valstybės teritorijos gabalą ir nuoširdžiai nesuprasti, kas čia tokio?
Kodėl visiškai neįmanoma pripažinti, bent kartą pripažinti savo šalies kaltę, net jei ji akivaizdi? Iš kur atsirado įsitikinimas, kad „dėl visko nuolat kaltinama Rusija“, kuris yra derinamas su nepasirengimu prisiimti atsakomybę bent dėl ko nors? Priežastis, dėl kurios meluoja valdžia, dar suprantama, tačiau kodėl tai daro lyg ir suaugę žmonės ir tai daro tragedijos akivaizdoje, nepaisant visų faktų, ir tvirtina, kad viso to nebuvo, tai ne jie, lyg būtų išgąsdinti penkiamečiai, sudaužę mamos vazą?
Kodėl taip stipriai išaugo valdžios palaikymas, kuri viduryje baltos dienos iš rinkėjų atima tą patį stabilumą, už kurį ir buvo išrinkta, nepalikdama jokių vilčių pragyvenimo lygio augimui, dėl kurio buvo tariamasi su rinkėjais?
Kodėl nėra nerimo dėl savęs, savo gerovės, ekonominės šalies būklės, situacijos medicinos, švietimo, užimtumo, saugumo srityse, kuris būtų natūralus brendant į tokią gilią krizę, lyg visa tai su mumis nebūtų susiję, o ateityje lauktų tik žvilgantis rytojus? Taip pat kyla ir nemažai kitų klausimų.
Ar tikrai esmė glūdi propagandoje, o galbūt yra ir gilesnių priežasčių? Visa tai man kaip psichologei būtų labai įdomu apmąstyti ir aptarti.
Tačiau norėčiau skaitytojus iš karto įspėti dėl to, ko mano straipsniuose nebus ir ko aš nenorėčiau matyti aptarimuose. Nebus teorijų apie „apgailėtiną vergų tautą“. Nebus nieko ir apie orkų apgyvendintą Mordoro karalystę ar apie genų lygmenyje įstrigusią Tarybų Sąjungą. Žinoma, šie paprasti aiškinimai labai malonūs tiems, kas juos pateikia (jie patys, savaime aišku, nėra nei vergai, nei orkos, nei Tarybų Sąjungos liekanos), tačiau iš tikrųjų jie yra ne ką geresni nei visos šios pusiau fašistinės nesąmonės, kurias pastarąjį pusmetį man kartojo Rusijos gyventojai. Šios nesąmonės, kaip ir bet kokios klišės, visiškai nepadeda suprasti to, kas šiuo metu vyksta.
Būdama praktikuojanti psichologė esu įpratusi po bet kokiu nelogišku, nemaloniu ar net atstumiančiu elgesiu įžvelgti skausmą – jis visada yra. Man dažnai tenka dirbti su savo vaikus mušančiais asmenimis, kurie būna nepakantūs, greitai užsiplieskiantys ir žiaurūs. Tačiau tegul kaltę tiria prokuratūra, o aš norėčiau ištirti ne kaltę, o skausmą. Žinoma, bausmė bus, tačiau ar įmanoma nuo to pasveikti?
Propaganda
Matyt, pradėti reikėtų nuo to, kas akivaizdžiausia, – išorinio poveikio, t.y. nuo propagandos.
Tai, ką pastarąjį pusmetį stebime Rusijos žiniasklaidoje, ypač televizijoje, iš tikrųjų yra įspūdinga. Suprantama, kad bet kokio konflikto kontekste visos pusės pateikia informaciją joms palankiu kampu. Mums – žvalgybininkas, jiems – šnipas, mums – šaunūs sukilėliai, jiems – siaubingi teroristai, savi – už laisvę ir idealus, jų – už pinigus ir narkotikus; priešas patiria didelius nuostolius, o iš mūsų pusės visi sveiki – žūsta tik nelaimingi taikūs gyventojai. Visa tai nėra nauja. Tokiose situacijoje visada skleidžiamos kalbos apie žiaurumus, nužudytus vaikus, išprievartautas merginas, „tos pusės“ planus visus pakarti ir panašius siaubus. Tačiau kai šios kalbos centrinių valstybinių televizijos kanalų eteryje pateikiamos kaip naujienos, tenka pripažinti, kad tokie dalykai anksčiau pasitaikydavo labai retai. Atmintyje iškyla nebent 1937-ieji metai. Tačiau tada nebuvo galimybės išsigalvojimus grįsti „tikrais“ kadrais, kurie kartais užfiksuojami visiškai kitu metu ir kitoje vietoje.
Žmonėms sunku patikėti, kad jiems tikslingai meluojama į akis ir tai daroma net nesigėdijant ir nebijant, kad melas gali būti atskleistas. Pagrindinė bendravimo taisyklė – kooperatyvumas, o tai reiškia, kad bendraudami darome prielaidą, kad pašnekovas yra sąžiningas. Žinoma, nesame vaikai, todėl suprantame, kad žmonės dažnokai meluoja, tačiau melas taip pat turi savas taisykles: būtina stengtis, kad melas būtų panašus į tiesą, o jam išaiškėjus privalu bent jau jausti gėdą. Žmonės nėra pasiruošę visiškam kooperatyvumo atsisakymui. Niekas nesitiki, kad jam bus emocionaliai meluojama, o melas bus kuriamas tiesiog eigoje. Labiausiai to nesitikima oficialiuoju lygmeniu, kai kalbama apie sutartis su antspaudais ir parašais, oficialių asmenų pasisakymus ir valstybines žiniasklaidos priemones. Savu laiku iš to nemažai turtų susikrovė įvairios MMM finansinės piramidės ir „Choper Invest“ tipo įmonės, vėliau – „apsipirkimo nepasikeliant nuo sofos“ ir „greitų grynųjų pinigų“ tipo įstaigos.
Situacija darėsi vis pavojingesnė. Daugelis propagandinių metodų išmėginti pasitelkiant nebrandžią pilietinę rusų sąmonę dar per 1996 metų rinkimus. Vladimiro Putino valdymo metais iš televizijos buvo stumiamos lauk bet kokios alternatyvios nuomonės, išnyko ir tiesioginis eteris, pseudodiskusijos virto „valdovas prieš idiotą“ formato dialogais, analitinės laidos – juodosios magijos seansais be triukų atskleidimo laidos pabaigoje, o visiškai nepriimtinas informacinėse laidose isteriškas diktorių ir laidų vedėjų tonas, kuris net ir tarybiniais laikais buvo neįsivaizduojamas, pamažu tapo norma. Propagandos šabašui buvo pasirengta, o tada jis išsiveržė visu pajėgumu.
Žiūrovų sąmonę užgriuvo „karteliai“, „chunta“, „ruošiamos koncentracijos stovyklos“, „rusų kalbos žudymas“, „visų vyresnių nei 16 metų sušaudymas“ ir „nukryžiuotas trimetis“. Visa tai buvo daroma didinant spaudimą, keliant įtampą ir pateikiant apgaulingus vaizdo įrašus, tai buvo daroma intensyviai, nesuteikiant galimybės pasitelkti kritinį mąstymą. Ne veltui daugelis valdžios pozicijos visiškai nepalaikančių asmenų pripažįsta, kad vos 20 minučių pažiūrėję tai, ką rado Rusijos televizijos kanalai, jie suvokė, kad dar šiek tiek ir jie patikės viskuo, ką girdi.
Ypatingą įspūdį daro aktyvus pačių žurnalistų dalyvavimas. Kiekvieną dieną jie yra gaudomi ir rodomi, atskleidžiamos jų „melagystės“, iš jų šaipomasi ir visa tai tęsiasi toliau. Šie žmonės dirba lyg būtų studentai neakivaizdininkai, paskutinę akimirką iš internete surinktų „gabalų“ surenčiantys referatą ir tuo besididžiuojantys. Tai rodo, kad jau senokai žurnalistika nebėra jų tikslas, o propagandai pavojaus nekelia melo atskleidimas: apie tai sužino šimtai, o melagystės pasiekia milijonus. Šie milijonai yra tokios būklės, kad jie tikrai nenorės patirti kognityvinio disonanso ir abejoti. Darbo kokybės kriterijumi tampa sugebėjimas pakeisti publikos sąmonę ir tai vykdoma neįtikėtinai sėkmingai.
Galima drąsiai teigti, kad televizijos žiūrovai Rusijoje pastaraisiais mėnesiais patyrė masinę emocinę prievartą, propagandinį bombardavimą. Visa tai buvo daroma ne tik tam, kad būtų įteigtas tam tikras požiūris. Siužetai parenkami taip, kad žiūrovas suprastų privalantis padaryti moralinį pasirinkimą. Nepakanka tik išgąsčio ir įniršio. Asmuo turi nuoširdžiai susitapatinti su siūlomu įvykių nušvietimu ir padaryti tai iš visos širdies. Jei nedegi neapykanta tiems, kas nukryžiuoja trimečius berniukus, kas tada esi tu pats? Jei netiki brolišką tautą naikinančiais karteliais ir chunta, kaipgi dar neprasmengi skradžiai žemę? Jei tavo sūnus ar duktė staiga pradeda abejoti, ką užauginai? Kaip gyventi su visa šia našta?
Aukos
Šioje situacijoje vyresnio amžiaus rusų visų pirma paprasčiausiai gaila. Negi visą gyvenimą dirbę žmonės neverti bent minimalios pagarbos ir atitinkamo vertinimo? Kiek asmenų patyrė širdies smūgį dėl siužeto apie nukryžiuotą berniuką? Kiek onkologinių diagnozių šis neapykantos kurstymas priartino? Kaip dėl visų šių dalykų pakriko santykiai tarp vaikų ir tėvų?
Tačiau ši auditorija – ne tik patiklūs pensininkai. Pažengusiems interneto vartotojams buvo paruoštas atskiras valgiaraštis. Taip, daug falsifikacijų, isterijos, agresijos, įžeidinėjimų ir tiesioginių grasinimų – juk internete tai leidžiama, o televizijoje kol kas dar ne. Pavyzdžiui, internete galima užsiminti apie tai, kaip nesudėtinga sužinoti apie tavo gyvenamąją vietą ir į tavo namus atgabenti degančią benzino kanistrą, o tada jau nebenorėsi abejoti, kad Odesa – tai tas pats, kaip ir Chatynė (pavyzdys iš mano elektroninio pašto dėžutės).
Tačiau pagrindinis smūgis suduotas ketinimams ieškoti tiesos ir kritiniam mąstymui. Skelbdami astronominį melagysčių skaičių ir pateikdami dešimtis teisybės neatspindinčių istorijų, internetiniai propagandos skleidėjai sukėlė daugeliui jausmą, kad teisybės ir tikrų įrodymų iš viso nebėra. Negalima tikėti nei vaizdo įrašais, nei liudininkų pasakojimais, nes pastarieji sako netiesą, todėl neįmanoma išsiaiškinti, kas gi įvyko iš tikrųjų. Po keleto dienų, praleistų beviltiškai blaškantis versijų, spėlionių, faktų ir pseudofaktų jūroje, beveik kiekvienas nusprendžia pasiduoti ir susitaiko.
Nusivylę žmonės mėgino orientuotis į savo referentinę grupę, įsiklausyti į anksčiau gerbtų žmonių nuomonę, tačiau ir čia jų laukė naujas smūgis. Daugelis tų, kas anksčiau galbūt ir nepriklausė opozicijai, tačiau bent jau laikėsi nepriklausomos ir kritiškos pozicijos valdžios atžvilgiu, staiga prisijungė prie bendro choro. Jie elgiasi lyg gatvėse ir oro uostuose rengiamuose žaibiškuose sambūriuose: vienas po kito tie, iš kurių to nesitikima, staiga ima dainuoti ir šokti pagal bendrą dūdelę, o tada paaiškėja, kad jokios referentinės grupės nėra, taigi ir orientuotis nėra į ką: vieni uždainavo – kiti nutilo. O ką gi daryti, jei kitoje barikadų pusėje atsidūrė dar ir draugai bei šeimos nariai?
Taigi daug paprasčiau pasiduoti.
Iš tikrųjų per pastarąjį pusmetį Rusijos skleidžiama propaganda pasiekė neregėtas aukštumas, o kiekvienoje naujienų laidoje, pokalbių šou ar analitinėje programoje žiūrovą mėginama suklaidinti, tai daroma neįtikėtinu greičiu keičiant ir apverčiant aukštyn kojomis esmę. Labai sudėtinga priešintis, kai blogis atakuoja moralę ir tai daro manipuliuodamas vaiko ašaromis. Maža to, sukuriamas nedviprasmiškas kontekstas: priėmęs netinkamą sprendimą, tapsi Svetimas, jei laikysiesi savo – iš narvo bus paleistos žiurkės.
Būtent todėl šios vasaros pabaigoje dominuojantis jausmas – tai didžiulis nuovargis. Juk tie daug jėgų išeikvojama paprasčiausiam garmėjimui į bedugnę. Netgi ir tie, kam pavyko išsilaikyti ant kojų, jaučiasi ganėtinai aplamdyti.
Pabaigoje galima pasakyti, kad visa Rusijos visuomenė buvo išprievartauta, pradedant naiviausiais ir baigiant labiausiai pažengusiais, išprievartauti buvo tiek seni, tiek ir jauni. Tam buvo skirti didžiuliai resursai ir jie davė rezultatų – 84 ar netgi 88 proc. Taigi neįmanoma pasipriešinti šiai propagandos mašinai. Na, beveik neįmanoma.
Tačiau būtų neteisinga visus rusus šioje istorijoje pateikti kaip aukas. Žinoma, jie patyrė psichologinę prievartą, tačiau panašu, kad daugeliui šis procesas patiko, o tai jau kita sudėtinga tema, kurią vertėtų gvildenti atskirai.
Trumpai apie autorę: Liudmila Petranovskaja yra psichologė, tinklaraštininkė, kelių knygų autorė, Šeimos vystymosi instituto įkūrėja. Tekstas buvo spausdintas specialiame DELFI.lv projekte „Spektr“ ir sulaukė didelio Latvijos bei Rusijos skaitytojų susidomėjimo.