delfi.lt
Pandemija mus užklupo netikėtai 2020 m. pradžioje, o su ja kartu susidūrėme su neregėta informacijos krize – INFODEMIJA.
Infodemija – nėra mano sukurtas naujadaras. Šį terminą vartoja ir aprašo Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO):
„INFODEMIJA yra informacijos apie problemą perteklius, kuris apsunkina sprendimo paieškas. Per ekstremaliąją visuomenės sveikatos situaciją ji gali reikšti klaidingos informacijos, dezinformacijos ir gandų sklaidą. Infodemija gali trukdyti veiksmingai reaguoti į visuomenės sveikatos problemas, sukelti painiavą ir žmonių nepasitikėjimą“.
Infodemiją įvardino Europos Komisija (EK) komunikate apie COVID-19.
Natūralu, kad pandemijos metu viešoje erdvėje atsirado daug spekuliacijų bei melagienų. Žmonės yra nuolat gąsdinami ir ne tik ligoninių vaizdais, bet ir įvairiomis sąmokslo teorijomis, tokiomis kaip mitai apie Covid skleidžiančius 5G įrenginius ar per vakcinas įmontuojamus čipus.
Tokioje situacijoje, kaip įvardino ET, viena iš pagrindinių priemonių infodemijai įveikti – saviraiškos laisvės ir pliuralistinių demokratinių diskusijų užtikrinimas. ET Komunikate aiškiai pasakyta, kad „esama rizikos, jog kai kurios kovai su infodemija skirtos priemonės gali būti naudojamos kaip dingstis užgniaužti pagrindines žmonių teises ir laisves arba jomis gali būti piktnaudžiaujama politiniais tikslais“.
Mano giliu įsitikinimu, Lietuvoje pandemijos metu mes neišlaikome žodžio laisvės ir ištikimybės nuomonių pliuralizmui egzamino. Mes taip pat neišlaikome tolerancijos, pagarbos bei pakantos vienas kitam egzamino. Šių egzaminų neišlaiko visuomenė, valdžia bei žiniasklaida.
Infodemijos metu išryškėjo neregėti didžiosios žiniasklaidos pokyčiai, kurių mastas pirmiausia atsispindi drastiškai kritusiu visuomenės pasitikėjimu ketvirtąja valdžia.
Kai prieš dvidešimt metų rašiau savo pirmąją monografiją „Žiniasklaidos teisė“, pasitikėjimas žiniasklaida siekė 70-80 proc. Žmonės tuo metu pasitikėjo žurnalistais, o visuomenės informavimo priemonės atspindėjo gyvenimą ir buvo tos visuomenės sargu.
Šių metų spalio mėnesio Vilmorus duomenimis pasitikėjimas žiniasklaida nukrito iki 24, 6 procentų. Šiandien stebime neįsivaizduojamą reiškinį viešame gyvenime, kai žmonės protesto mitinguose varo žurnalistus ir nenori su jais kalbėtis, vadina melagiais, parsidavėliais, propagandistais, o žurnalistai, norėdami gauti informaciją, slepia savo žiniasklaidos priemonių simboliką, kai žurnalistika vadinama propaganda ir pan.
Nesuklysiu teikdama, kad šiandien mūsų didžioji žiniasklaida jau ne visada atspindi gyvenimą. Nors mūsų visuomeninis transliuotojas ir bando dar atrasti visuomeninių procesų anatomijas, įvardindamas jas riaušių anatomijomis, tačiau tokie bandymai nuvilia ir neįtikina, nes primena kaimynų iš rytų televizijų braižą. Tose anatomijose profesionalūs gydytojai, besidalinantys mokslinėmis publikacijomis pristatomi kaip riaušių kėlėjai, o visuomenės protestas dar nepasibaigus teisėsaugos tyrimams įvardinamas kaip riaušės. Taigi žmonės marginalizuojami primityviausiais propagandiniais būdais, panašiai kaip prieš 30 metų buvo elgiamasi su Sąjūdžio žmonėmis. Todėl nenuostabu, kad žinomas visuomenės veikėjas kultūrologas Darius Kuolys kai kurias žiniasklaidos priemones vadina tiesiog partijų sienlaikraščiais ir piktinasi visuomeninio transliuotojo propagandiniais metodais.
Kas gi sąlygojo tokį ketvirtosios valdžios nuopuolį?
Šiame procese, kuris prasidėjo gerokai anksčiau prieš pandemiją, galima išskirti atskirus svarbius momentus:
1) Užsakomosios informacijos srautai. Nors ši problema buvo reguliariai keliama įvairiose konferencijose bei publikacijose, tačiau visos valdžios ją visiškai ignoravo. Pakanka prisiminti, kad Visuomenės informavimo įstatyme taip ir neatsirado konkrečios nuostatos – užsakomoji informacija yra draudžiama.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.