Alfa.lt
Vytautas Šapranauskas tapo pelenais, nuvilnijo emocingų reakcijų banga, šou verslas sureagavo lygiai tiek, kiek jam buvo paranku… Šou turi tęstis, krumpliaračiai, sutraiškę talentingą aktorių, sukasi kaip ir anksčiau, traiškydami ir pasiglemždami kitų žmonių talentus ir laiką. Tarp tų pačių krumpliaračių dar kruta Marius Jampolskis, Marijonas Mikutavičius, Algis Greitai… Vienus gelbsti tai, kad bent jau negeria, kitus – viltis, kad šis uždarbiavimas laikinas, kad erdvę kūrybai reikia atsikovoti. Kiti ir sąmoningai pasirenka būti linksmintojais, atsisakydami kūrybinių ambicijų – tada mažiau pavojinga. Nors, kaip pažiūrėsi, prisiminus a.a. Vytautą Kernagį ir jo kelią nuo jauno maištininko iki paklusnaus populiariosios publikos skoniui atlikėjo, nelinksma darosi. Gali apsimesti, kad tau nerūpi klausimas: o kokia viso to prasmė, bet… Jeigu niekada nenusiimi kaukės – tai gali būti mirtina. Tada ir alkoholis tampa nebe šventiniu atsipalaidavimu, o slegiančia rutina – tai irgi gali būti mirtina. Blogiausia, kad retas žmogus geba pajusti, kada jau žengia į beprasmybės užribį – tokia plonytė ta linija erdvėje ir laike.
Gali būti ir laikinas tas uždarbiavimas, ir būtinybė išlaikyti šeimą suprantama, tačiau nelemto kompromiso pasekmės išlieka ilgam, kaupiasi, nuodija net ir tai, vardan ko tarsi buvo aukojamasi. Pačiu laiku tai suvokė Rolandas Kazlas, griežtai atsisveikinęs su šou verslu ir pasirinkęs ištikimybę teatrui. Šou verslas atmokėjo jam ostrakizmu, bet aktorius apgynė savo laisvę. Normalus, orus pasirinkimas, jei neįvertinsime, kad mūsų sąlygomis tik labai stipri asmenybė gali sau tai leisti.
Ką turiu omeny, sakydama „mūsų sąlygomis“? Ogi tai, kad Lietuva tarp Europos mažųjų valstybių bene vienintelė elgiasi taip, tarsi būtų nusprendusi, kad kultūrą galima palikti rinkos savieigai. Dažnas liberalas dar ir toliau linkęs tokiu stiliumi pamokslauti, girdi, nenorit – nežiūrėkit to televizoriaus, kiekvieno asmeninis reikalas, kaip užsidirbti, svarbu – mokėti parsiduoti… Kiti ne tokie atviri, bet spręsdami konkrečius klausimus, remiasi tais pačiais sumetimais…
Turbūt niekas iš politikų ir šiandien nenori žinoti, kad net ir patys iškiliausi aktoriai už savo tikrąjį darbą teatre gauna grašius, kurie negarantuoja ne tik oraus išgyvenimo, bet ir išgyvenimo apskritai… Tuo pat metu svaiginančias sumas suryja kultūros administravimas, o mokestinė politika ir toliau lieka tokia pat buka ir trumparegiška – jai vis tiek, ar verslo pelnai bus išleisti prabangiems automobiliams, ar padės išgyventi teatrui…
Ar kalta publika, kuri nebelanko teatro, nes kelios dešimtys litų už bilietą atrodo per daug? O gal priežastis ta, kad publika ilgisi tikro teatro, bet jau nebegali būti tikra, ar vietoj to negaus kokio eksperimentinio kamšalo, kuriuo dalis teatralų vis dar negali atsidžiaugti (ir kuriam nudrenuojama nemaža dalis europinės paramos)? Profesionalūs aktoriai viešai neverkia, bet irgi sunkiai suvokia, kodėl jų meistriškumo tarsi niekam nereikia. Savarankiškose kelionėse po Lietuvą jie mato, kad reikia ir meistriškumo, ir gyvo bendravimo. Bet kodėl tokie svarbūs dalykai nuolat lieka paskutinėje vietoje, darant kasdienius sprendimus? Kūrėjas paliekamas vienas dvikovoje su pačiu nelabuoju…
Kasmet Lietuvoje diplomus gauna dar bent pora dešimčių jaunų aktorių. Kur jie dingsta, tie šviesūs vaikai? Kas laukia kad ir to paties Valentino Masalskio kurso? Ar bus kas apsaugotų juos nuo beprasmybės užribio? Norėtųsi palinkėti jiems ko nors geresnio nei suktis reklamos, šou ir pigių serialų girnose, svajojant apie tikrą vaidmenį – bent vieną tikrą vaidmenį gyvenime… Norėtųsi, kad jų žvaigždžių valandos, kai ji ateis, netemdytų praeities vaiduokliai ir nereikėtų bijoti, kaip, pavyzdžiui, kai kurioms Holivudo žvaigždėms, kad iškils aikštėn kažkada – neatsakingoje jaunystėje kovojant už būvį – nufilmuoto pornofilmo kadras.
Atslūgus gailesčio, pasimetimo, netekties jausmams, atsisveikinus su iškiliu aktoriumi, nebemačiusiu prasmės toliau gyventi, vis dėlto lieka pyktis. Ir jis nėra toks blogas dalykas, nes padeda pabusti, atsipeikėti. Kai R.Tuminas kalba apie savo pyktį šitos netekties akivaizdoje, rodo, kad yra vilties, jog pagaliau ir atsakingieji valstybės asmenys, ir patys kūrėjai pradės suvokti, kokia brangi dovana yra talentas ir koks nusikaltimas yra jį neatsakingai išnaudoti ar tiesiog paleisti vėjais. Laisvė nėra tuščias žodis – ji prasideda nuo prasmės ir atsakomybės jausmo.