DELFI.lt
Šią savaitę Seimas gana solidžia balsų persvara palaikė siūlymą paskelbti 2018 metus Adolfo Ramanausko-Vanago metais ir taip paminėti jo šimtąjį gimtadienį.
Kaip norėtųsi, kad prisimintume būtent šio Lietuvos pasipriešinimo vado kilnumą, jo palikimą ateities kartoms, jo įtaką visam partizaniniam judėjimui, kai išlaikyti tiesų stuburą buvo vis sunkiau, kai darėsi vis aiškiau, kad miško brolių kelias – tik patiems drąsiausiems, kad tik retas jų liks gyvas… Kaip norėtųsi, kad to kilnaus paveikslo neužgožtų kraupios kankinystės vaizdiniai (apie juos turbūt negalima būtų kalbėti per televiziją be ženklinimo N-14)… Tai iššūkis tiems, kurie mėgins – rasti orų ir pagarbų kalbėjimo būdą.
Lengva nebus.
Ypač nuvilnijus nesenam skandalui, susijusiam su R. Vanagaitės nusišnekėjimais. Visiškai neįtikina jos atsiprašymai, skirti išimtinai Lietuvos vietiniam naudojimui. Kita vertus, Kęstutis Girnius gal ir turi racijos, sakydamas, kad „Alma littera“ leidyklos reakcija į tuos nusikalbėjimus buvo per daug impulsyvi, kaip ir Andriaus Tapino ultimatumas. Vis dėlto būna situacijų, kai reikia veiksmo, ne vien žodžių.
Tikiuosi, tiražai dar neutilizuoti, tad norėčiau pasiūlyti išeitį: parūpinti po vieną kitą „Mūsiškių“ egzempliorių Lietuvos mokykloms ir bibliotekoms kaip mokymo priemonę, su pridedamu įžanginiu straipsniu apie pilkosios propagandos metodus ir nuorodomis į straipsnyje analizuojamus tipiškus pilkosios propagandos pavyzdžius knygos tekste.
Aš neironizuoju – tai tikrai būtų labai pozityvu ir tapo įmanoma būtent dėl pačios knygos autorės nuslydimo į juodosios propagandos (kitaip – atviro melo) zoną. Jeigu pražiopsotume tokią galimybę, būtų tikrai apmaudu. Andrius Tapinas, manau, neprieštarautų – žiniasklaidos raštingumo ugdymo požiūriu tai, ko gero, būtų labai veiksminga.
Vis dėlto svarbu suvokti, kodėl Rusijos pilkosios propagandos taikiniu nuolat tampa sudėtingi mūsų istorijos laikotarpiai. Iš tiesų, argi ne ironiška, kad populiarusis mūsų pokario istorijos naratyvas rašomas anglų kalba (Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“, Antano Šileikos „Pogrindis“)? Solidūs istorikų veikalai to populiaraus naratyvo niekada nepakeis, o kol jo neturime pakankamai – didžioji visuomenės dalis nepakankamai gerai išmano savo istoriją ir todėl lengvai patenka į klaidinančių stereotipų labirintus.
Norint tų stereotipų atsikratyti, reikėtų nusistatyti tam tikrus atramos taškus tose temose, kuriose atsiranda (arba tyčia įnešama) daugiausia painiavos:
1. Lietuva prarado beveik visus savo piliečius žydus per holokaustą, o per tremtis ir pokario represijas dar netoli trečdalio visų likusių. Visos šios netektys įvyko jau Lietuvai praradus valstybingumą.
2. Sovietų sąjunga, o dabar – jos teisių perėmėja Rusija, nuolat stengiasi susieti Lietuvos pasipriešinimą sovietinei okupacijai su žydų naikinimu.
Istorikų duomenys tokių sąsajų nepatvirtina. 1941 birželio sukilimas buvo jau pasibaigęs, kai prasidėjo žydų pogromai, sukilėliai kovojo tik su besitraukiančiais sovietų aktyvistais, kurie ir paskutinėmis dienomis Lietuvoje nesiliovė žudyti taikių gyventojų.
Laikinoji sukilėlių vyriausybė neturėjo vokiečių administracijai jokios įtakos ir po šešių savaičių nutraukė veiklą. Vokiečių administracijoje dirbę tarėjai lietuviai pasipriešino vokiečių vykdomai politikai ir po SS bataliono boikoto keturi jų atsidūrė Štuthofe, kaip ir kunigai, gelbėję žydus ir viešai pasisakę prieš masinį žmonių naikinimą; bei uždaryto universiteto dėstytojai.
3. Kolaborantų turėjo abu agresoriai – ir Sovietų sąjunga, ir nacistinė Vokietija. Nacionalinė kolaborantų sudėtis marga, tad apie kolektyvinę vienos ar kitos tautos atsakomybę kalbėti amoralu.
4. KGB tardymų protokolai bei veteranų pasakojimai daugiau kalba apie nežmoniškus tardymo metodus, nei apie tokio tardymo aukų pasirašytų protokolų turinio faktinę vertę.
5. Ne visada galima kategoriškai įvertinti atskiro asmens tikrąjį vaidmenį karo mašinoje. Pavyzdžiui, geto policininkas žydas savo išgelbėtiesiems yra gelbėtojas, o tiems, kurių išgelbėti nepavyko – kolaborantas. Tačiau karo nusikaltėliai, laisva valia organizavę žudynes, savo rankomis žudę ir kankinę, yra karo nusikaltėliai, nepriklausomai nuo to, gestapui jie dirbo ar KGB, kaip Nahmanas Dušanskis. Senovės graikai, kurių mąstymas yra tapęs visos Vakarų civilizacijos mąstymo pamatu, buvo įsitikinę, kad amžinojo žmogaus likimo požiūriu nusikaltėliui atsisveikinti su šiuo gyvenimu, nepriėmus bausmės už savo nusikaltimus, yra blogiausia, kas tik gali nutikti. Lietuvių kalboje yra senas, retai bevartojamas žodis „taurus“, kurio pagrindinė reikšmė – nekerštingas, kilnus žmogus. Karo nusikaltėlių persekiojimas yra laikomas kilnia pareiga.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale delfi.lt ČIA.