Kiekvienas rašytojas savo stalčiuje tikrai turi po vieną kitą nepasisekusį, nebaigtą kūrinį. Turi tokių ir poetai, ir prozininkai. Vadinkime tai kūrybiniais nuostoliais, nesėkmėmis. Poetui vidury eilėraščio gali išsivadėti įkvėpimas, prozininkui – pritrūkti kantrybės, susivokus romano vidurkelyje, kad siužetas „nebeveža“, nebėra prasmės jį tęsti, nebeįdomu. Įvairiai būna.
Bet dramaturgų nesėkmės yra ypatingos. Skirtingai nuo poetų ar prozininkų, dramaturgas nesiskųs įkvėpimo stygium ar pasakojimo nuobodumu. Kūrybinė aklavietė jį gali ištikti dar net neįpusėjus į pirmąjį veiksmą, kai konfliktų mazgas per kietai užsiveržia ir nėra būdo, kaip jį išrišti, išnarplioti, nenaudojant neleistinų, negarbingų literatūrinių priemonių. Na, kad ir tokių, kaip problemą sukėlusio nereikalingo personažo nužudymo ar kitokio iškomandiravimo į užkulisius. Jei ir tai nepadeda, galima įjungti Deus ex Maxina, šachmatų partijoje – padaryti kiniškas lygiąsias trenkiant kumščiu per žaidimo lentą.
Matematikas dramaturgui tą aklavietės situaciją išaiškintų labai paprastai. Yra toks dalykas, kaip neišsprendžiamos lygtys, kai lygčių sistemoje per daug nežinomųjų ir pagal esamas taisykles jokio sprendinio gauti neįmanoma. Ir Matematika, ir Dramaturgija yra ne kas kita, kaip redukuota, sutraukta tikrovė, sudėliojant ją į tam tikras dėsnių ir tikimybių schemas.
Tikimybių teorija sakytų – visados yra bent viena išeitis. Kompiuteris gali apskaičiuoti bilijardo rutulio trajektoriją, smūgio jėgą, atsimušimo nuo sienos kampus taip, kad į stalo kišenes būtų sumušti visi rutuliai iki vieno, bet net bilijardo genijus tokiais kompiuterio patarimais nesinaudos, nes žino, kad kompiuterio siūlymai yra apskaičiuoti idealioms sąlygoms, kokių tikrovėje nebūna.
Kas bent kiek domisi, kaip šiandien pasaulis ir Europa save suvokia, negali nematyti, kad pagrindinė tema ir aptariama būsena yra „krizė“, kad reikia imtis neatidėliotinų ir kažkokių radikalių sprendimų. Keistas reiškinys, kai ekonomika auga, kai pasiutusiu greičiu vystosi technologijos ir beveik visuotinai šalyje ir žemyne kyla pragyvenimo lygis, bet vis dėlto „krizė“. Atrodytų, ko tam „homo sapiensui“ negana, ko jis dar nori iš politikų ir tikrovės? Ko nerimsta? Statistikos departamentas gali kaišioti po nosim grafikus ir schemas, kur skaičiai rodo, kad ir mūsų Lietuva niekados taip gerai negyveno kaip šiandien, kad bendras vidaus produktas auga ir turi tendencijų augti, kad ji niekad nebuvo tokia saugi… Bet nuotaika kažkodėl nuo to augimo ir saugumo nesitaiso.
Išeik į gatvę ir nepamatysi per visą dieną laimingo, besišypsančio žmogaus. Tad imi įtarinėti, kad kažkas meluoja ar kad su ta statistika ne viskas tvarkoj. O jei ta statistika ir visiškai teisinga, tada kas? Ir ima kirbėti mintis, kad greičiausiai ji nėra tas esmingiausias dalykas, kalbantis apie žmogaus laimę ir gyvenimo prasmę.
Krizė yra egzistencinė būsena. Ir labai bloga būsena dvasine prasme. Ji panaši į tą dramaturginį mazgą, apie kurį kalbėjau. Ir skleidžiasi ji labai nesimpatiškais pavidalais, kurių neįmanoma nematyti, bet neįmanoma ir pašalinti, išspręsti kaip tos lygties, kurioje per daug nežinomųjų. Tikrovė darosi baugi ir nebenuspėjama. Ir dėl nenuspėjamumo darosi tik dar baisiau ir niūriau.
Be jokios abejonės istorijoje tai nėra jokia naujiena. Taip jau ne sykį yra buvę. Pasaulis į panašias smūtas ir vilkduobes nuo laikų pradžios yra įsmukęs daugybę kartų. Pasakojimai apie laikų ir pasaulio pabaigą yra būtent iš tos siužetų serijos, kai gyvenimas pagal galiojančias taisykles nebeatveria ateities perspektyvos. Mano draugas Valdas Papievis tą būseną yra nusakęs tyliu retoriniu klausimu: „Kodėl taip skauda, jei nieko nėra?“
Iš tos neapibrėžtos būsenos sunku švariam, be nuostolių ištrūkti. Įprasta, kad žmogus renkasi vieną iš dviejų, arba stengiasi nuo užgriuvusio diskomforto pabėgti, arba ima maištauti, ieškoti, kas dėl viso to kaltas.
Aišku, maištaujančiam atrodo pirmieji ir kalčiausi yra politikai, paskui – valstybės tarnautojai, verslininkai, prasti kunigai, meluojanti, tiesą slepianti žiniasklaida, prastas švietimas. Žodžiu, kalti visi, ir kaltieji kaip susitarę nieko nedaro, nesiūlo, kaip iš tos kebeknės išbristi. O ir iš kur jie gali žinoti, būdami tokie patys žmonės, kaip ir mes visi, patekę į tą pačią beprasmybės vilkduobę. Jie daro lygiai tą patį – irgi ieško kaltų, grumiasi, sėja tą patį chaosą ir nesantaiką. Vyksta karas visų su visais. Yra santykiai tarp žmonių ir sugyvenimo sanklodos. Krizė ir yra tokia būsena, tokia nestandartinė situacija, iš kurios norint ištrūkti reikalingi nestandartiniai sprendimai. Tradicija, kaip imuninė sistema, regis, per daug nualinta ir silpna, kad pasaulis galėtų į ją sugrįžti ir atsiremti. Todėl labai neramu, kad protas gali pasiūlyti patį paprasčiausią, sykiu ir beprotiškiausią sprendinį – kardo kirtį per Gordijaus mazgą. Karą…
Prieš du tūkstančius metų, matyt buvo atsitikę kažkas panašaus. Tuomet laikų pabaigos mazgą, save paaukojęs išrišo Kristus ir nubrėžė Europos civilizacijai naują istorinę perspektyvą dviem ateities tūkstančiams. Ar tik ne todėl žmogus ilgisi jo sugrįžtant?
Mėginu įsivaizduoti, ką jis sugrįžęs visų pirma padarytų, kokie būtų jo pirmieji žodžiai? Greičiausiai tie patys, kuriuos atmintinai mokame. Iškalę, bet nesupratę.
Komentaras buvo perskaitytas ir „Mažojoje studijoje“