Politinės partijos Lietuvoje kūrėsi labai iškreiptu būdu, siekdamos tarnauti ne visuomenei ir bendram interesui, o tiems, kas turi pinigo ir daug pažada tiems, kas į tą partiją susiburs. Na ir ką? Susibūrė klanai, į partijas stojantys dėl kišenės. Bėginėja paskui galią ne tik Seimo deputatai, bet ir didelės elektorato grupės. Paskui ką? Paskui visiškas politines menkystas.
Sukonkretinsiu. Komunistai, LDDP, socdemai buvo tipiškas klaninės partijos pavyzdys. Prarado galią prieš naujosios sisteminės nomenklatūros politinį „šedevrą“ konservatorius, o šie, vadovaujami politinio „Nykštuko“, baigia griauti pasitikėjimą dešiniąja politika. Naivuoliui vaidenasi – jei nudauš Karbauskio šaškę, partija bus laimėta, o Lietuva jam -nioliktoj vietoj.
Vidinė politinė krizė atsitiko dėl to, kad subyrėjo tendemas, veikęs konservatorių-socdemų švytuoklės principu, kur viskas būdavo gražiai pasidalijama. Nei vieni nei kiti nebeturi realių šansų vėl būti Seimo daugumoje, nes didžioji fermentacija ir burbuliavimas vyksta ne partinėse, o visuomenės ganyklose. Ten ir turėtų išsikristalizuoti valstybės kūrimo perspektyva.
Labai negerai, kai žiniasklaida stovi ne visuomenės, o klanų pusėje, veliasi į partines jų rietenas.
Šiandien skaitau, ir tiesiog priklu darosi, kaip vienas politinis sektantas mėgina sudaužyti kitą. Delfi portalui labai patinka politinis sadomazochizmas, o man – ne.