Moderuodamas diskusiją vakar užsiminiau, kad tęsiniui mėginsime panarstyti Garliavos dramos, tragedijos, ar trilerio (kaip norit, taip vadinkit) siužeto segmentus, kuriuose vienaip ar kitaip dalyvavo pirmojo plano personažas Andrius Ūsas. Dar sykį permetęs akimis Jūsų pasisakymus ir pastabas matau du pageidavimus, kuria linkme galėtume kreipti savo svarstymus. Komentatorius Juozapas siūlo mažiau knaisiotis po detales, kurios greitai gali diskutantams pabosti ir atvėsinti diskusijos įkarštį. Jis kviečia mane ir diskusijos dalyvius mėginti apibendrinti tai, kas pasakyta, ir svarstyti, ką su tuo žinojimu galėtume daryti toliau. Mano galva, geriausiu atveju esame pasistūmėję tik iki dramos pirmojo veiksmo vidurio, gal kiek ir tolėliau. Nepaliesta daugybė temų.
Dauguma pasisakiusiųjų atmeta versiją, kad Garliavos istoriją žanriniu požiūriu galima būtų įsprausti vien į šeimyninės dramos rėmus. Pagrindinis siužetas, kokį mums pametėja žiniasklaida ir teisėsaugos skalsios interpretacijos, netenkina visuomenės. Didžioji dalis diskutantų linkę manyti, kad reikalą turime su plataus masto avantiūra, aštuonkoju, čiuptuvais apraizgiusiu valstybės teisines institucijas, žiniasklaidą, tad ir valstybę. Esama ir įtarimų, kad to aštuonkojo galva ir didžioji kūno dalis visai ne Lietuvoje. Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavartotas ir neužginčytas terminas kad mūsų slaptosios tarnybos veikia kaip „nusikaltėlių gauja“, matyt, nė kiek nėra perdėtas. Klausimas, ar jie kuria siužetus, o gal yra tik nuolankūs įsakymų vykdytojai. Pacituosiu vieną, mano galva, stiprų diskusijos komentarą:
Vaidas7 2015-05-13 11:53
Dar apie V. Milinį. Labai sunku rasti stiprių argumentų ar pasidaryti kažkokią analizę, nes nėra jokios prieinamos informacijos – tik ta, kuri skelbiama viešai. Bet šitoj vietoj reikia tiesiog įjungti kritišką mąstymą ir palyginti panašius įvykius, kurie įvyko tuo pačiu laikmečiu. Bandau prisiminti panašų įvykį, kai mieste (ir ne tik) savo automobilyje randamas į galvą (profesionalai, kad nužudyti, o ne dėl kitų priežasčių) nušautas jaunuolis. Kaip paaiškėja vėliau, nepriklausantis jokiai rimtesnei gaujai, žodžiu, ne šventasis, bet ir ne rimtas banditas, kurie tarpusavyje šaudosi. Labai retas įvykis šiandieninėje Lietuvoje – todėl iškart savaime prašosi milžiniško žiniasklaidos ir teisėtvarkos dėmesio. Panašios akiplėšiškos žmogžudystės paprastai iššaukia teisėtvarkos isteriją – visokios operacijos “skydas”, kai blokuojamas įvykio vietos perimetras, visi kriminalistai metami į darbą bet kokiais būdais aiškintis kas čia atsitiko ir tt. Paprastai išsiaiškinama per porą dienų ar savaitę ir visuomenei pateikiami atsakymai.
Po šitos žmogžudystės – tyla iš profesionalų ir makaronų kabinimas iš “massmedijos”. Taip niekas juk ir nepaaiškėjo, o žmogžudystė labai įžūli Lietuvėlės kontekste. Ar V. Milinis dalyvavo šitoje istorijoje iki Furmanavičiaus nužudymo – sunku pasakyti, bet aš visiškai neabejoju, kad jo nužudymą kažkokiu tikslu organizavo tie patys asmenys, kurie organizavo ir Furmanavičiaus, Naruševičienės, Kedžio, Ūso, o galimai ir Pociūno žmogžudystes (čia tik tiek, kiek pateko į žiniasklaidą). Įrodymų nėra surinkta, nes visos bylos specialiai marintos, nusikalstamai netirtos. Bet nereikia būti kriminalistu, kad visose šitose žmogžudystėse pamatyti tą patį braižą ir pajusti senojo KGB kvapelį (dėl metodų). Man asmeniškai susidaro toks įspūdis, kad Lietuvoje yra tokia grupė žmonių, kurie gali legaliai žudyti ir jiems prieš nieką dėl to atsiskaityti nereikia.
Nuo savęs norėčiau pridurti – ne tik „legaliai žudyti“, bet ir valstybiniu lygiu strateguoti tolesnes nusikaltimų grandines, manipuliuoti visuomene, klaidinti ją, veikti per visą informacinio lauko plotą, savo nusikalstamais tikslais falsifikuoti tikrovę.
Jų veikimo metodai brutalūs, šiurkštūs ir nenuspėjami. Jie mato, kad įbauginimo taktika suveikia.
Šiame diskusijos kėlinuke pamėginkime pasiaiškinti apie Garliavos istorijoje kitus dingusius. Ne tik fizine prasme – nužudytus: V. Naruševičienę, D. Kedį, A. Ūsą, bet ir galimai nužudytus, iš scenos patrauktus bei nutildytus ar parodymus keitusius liudininkus, taip pat radikaliai savo nuostatų ir įsitikinimų išsižadėjusius trilerio dalyvius.
Pamėginkime, sutramdę emocijų karštį, pasiaiškinti, kokie vidiniai ar išoriniai motyvai galėjo lemti, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės ir žmonės, stovėję visai šalia įvykių epicentro, kažkuriuo momentu staiga nutilo, tapo arba indiferentais, kai kas – net aršiais kitos fronto pusės kovotojais ir ginklanešiais? Kokį vaidmenį šioje istorijoje vaidino žiniasklaida ir žurnalistai?
Taigi, pirmyn.
Diskusijos moderatorius Liudvikas Jakimavičius.
P.S. Diskusijos pradžią „Kas ir kur slepia Garliavos trilerio scenaristus?“ skaitykite ČIA.