Šią savaitę išgirstame šeštąjį metinį Prezidentės pranešimą. Jį skiautelėm kokią savaitę tampys politologų dvaras ir visokio plauko „laisvosios“ žiniasklaidos komentatoriai. Tegul dirba, atėjo jų aukso valanda – už tai jiems moka pinigus. Nekviesti nemėginkime prisijunginėti prie jų choro, lyg aidu atitardami ar piktindamiesi metinio pranešimo neatitikimais tikrovei bei jo interpretacijomis. Verčiau padiskutuokime rimtesne tema – ar Lietuvos Respublikos Prezidentė nėra tapusi problema Lietuvos Respublikai? Kiek ji, kaip asmuo, yra susieta su tekstais, kuriuos ištransliuoja ir ar vaidmuo Lietuvos siužete yra jos pačios laisva valia pasirinktas?
Jau septinti metai ji vadovauja valstybei. Sakytum jau pakankamai Lietuva turėjo laiko susipažinti su savo vadove, tačiau pridėkime ranką prie širdies: kai Dalia Grybauskaitė, grįžusi iš Briuselio, pareiškė, kad kels savo kandidatūrą į prezidento postą, mums ji atrodė labiau „permatoma“, pažįstama nei šiandien. Atrodo, jau tuomet pakliuvome į viešųjų ryšių technologų gudriai paspęstas pinkles, kurie kuria ne produktus, bet jų iliuzijas ir įvaizdžius.
Žinomas dalykas – viešųjų ryšių technologai nėra kokie nors labdariai – gerų žmonių padėjėjai ar besiaukojantys „vardan tos…“ Tai brangiai samdomi šuleriai, švelniau tariant – iliuzionistai. Tad kyla klausimas, kokios politinės grupės (partijos), jėgos buvo suinteresuotos Grybauskaitės atėjimu į valdžią, ar mes žinome, kas užsakinėjo ir dabar užsakinėja muziką, ir kokių šie tikėjosi ar gauna iš to dividendų? Ar kas nors rimtai įsitikinęs, kad pati Dalia Grybauskaitė iš savęs nusprendė įgyvendinti savo slapčiausias svajones ir troškimus? Pamėgino ir pasirodė besanti laimės kūdikis. Gal jai pasisekė kaip Pelenei stebuklinėj pasakoj – svajonės ėmė pildytis? Tarytum atpildas už patirtas skriaudas ir „mažuosius karus“, kovotus sovietmečiu. O kas svajonėms ir troškimams įjungė žalią išsipildymo šviesą – gal dėdė Dievas, su kuriuo, švelniai tariant, Prezidentė kažin ar turi kokių nors bendrų reikalų? Jei ne jis, tai gal koks nors kitas galingas dėdė?
Dar vienas rimtas klausimas: ką į rankas prieš septynetą metų gavo piaro technologai? Kokį molį, iš kurio Lietuvai reikėjo nulipdyti ir kaskart perlipdyti pagal situaciją ir naujus eskizus patriotę Nr. 1? Aikštingą Briuselio biurokratę „ar kažką daugiau“?
Per pastaruosius Prezidento rinkimus buvo girdėti buvusių jos adoratorių naujos kalbos. „Na, nėra iš ko rinktis, tai balsuosiu už Dalią“, o į visuomenės priekaištus, kad ne kažin ką per pirmąją kadenciją Lietuvai nuveikė, dažnas sutikdamas, linksėdamas galva išsakydavo ir tokią mintį: „Na taip, Daukantynėje daug pastangų ir laiko buvo sugaišta įvaizdžio kūrybai, kad būtų ir ta antroji kadencija. Bet juk tuo kandidatė ir gera, ir už kitus geresnė, nes jai nebereikės gaišti laiko dėl savo įvaizdžio, nebereikės bijoti kokių nors ekonominių korumpuotų grupuočių ar priiminėti pusinius sprendimus vardan politkorektiškumo. Žodžiu galės pasitrankyti iš peties, kaip ir buvo žadėjusi prieš pirmąją kadenciją“.
Kai buvo verčiamas iš prezidento posto Rolandas Paksas, pamenam paleistą lakią ir linksmą frazę: „Paksas nekaltas – aplinka kalta“. Dabar toks frazeologizmas, pakeitus asmenį, kažin ar kiek nors atitiktų tikrovę. Ar galėtume įvardinti mūsų prezidentės aplinką – kas tie jos Borisovai, Ačaidračai, Lolišvilės ir Rubikonai? Prezidentės aplinkoje tokių ryškių asmenybių nėra. Viešai matoma tik brigada nuolankių Ulbinaičių. Jei kas nors ir trukdo prezidentei daryti gerus darbus Lietuvai, tai greičiausiai ne jos aplinka. Ši tik padeda ginti nuo priešų apsiaustą Daukanto aikštės „tvirtovę“. Tuomet kyla kitas klausimas, kur žiedžiamos vienos ar kitos valstybės valdymo ir pertvarkymo idėjos, gal jai padeda Lietuvos scenarijų kurti tas daugiau išmanantis dėdė? Ir tas dėdė gal nebūtinai profesorius Vytautas Landsbergis, kurį „liaudis“ pamėgo demonizuoti?
Pasipila eilė papildomų klausimų: ar mūsų Prezidentė turi kokias nors aiškias pažiūras, kurios būtų jos elgesio ir pasirenkamų sprendimų pagrindas? Ar kas nors projektuoja jų pasekmes? Ir išvis – ar Daukanto aikštė turi kokį nors aiškesnį ateities Lietuvos projektą?
Jei viso to nėra arba yra kažkas kita, ko mes nežinome, tuomet visiškai suprantama nuolatinė mūsų Prezidentės egzistencinė būsena – įtampa ir nerimas neišsiduoti, kad nebūtų atpažinta, kas ji yra iš tikrųjų ir koks tikrasis scenarijus, kuriame ji vaidina. Ar ne tuo tikslu prieš visuomenę buvo panaudota ir skiepų akcija? Ar ne tam tarnauja ir karo retorika, kuri ne tiek telkia, kiek skaldo ir priešina visuomenę?
Ar ne keistas paradoksas – Prezidentės autoritetui kur kas didesnės grėsmės kyla ne iš Rytų, kur gal yra parengtas segtuvas mūsų Prezidentę kompromituojančių tikrų dokumentų, o iš mūsų tyliai lūkuriuojančios visuomenės, kuri iš Prezidentės elgsenos detalių įtarinėja tokius dokumentus egzistuojant.
Labai logiškai tuomet atrodo Prezidentės savisaugos žingsniai ne tik „apsišlavinėjant“ savo CV, bet ir naikinant pilietinę visuomenę, opoziciją, partijas, mindant Seimo autoritetą, kišantis į kitų institucijų (ypač žiniasklaidos) darbą ir reikalus. Tai visuomenės tramdymo ženklai, virstantys palaipsniniu autokratizmo įtvirtinimu.
Ir klausimas iš sąmokslo teorijų srities: „Ar Putino scenarijuje negalėtų būti idėja padėti sukurti Lietuvoje autokratinį režimą, tegul retorika ir patį antiputiniškiausią pasaulyje, bet valdomą? Jei Putinui iš tikro kenktų Lietuvos antiputiniška retorika, neabejoju, kad juodajame sąraše jis būtų atradęs vietos ne tik Neliupšienei, bet ir kur kas reikšmingesniems antirusiškų nuotaikų kurstytojams – pvz., LRT direktoriaus A. Siaurusevičiaus komandai: A. Jakilaičiui, V. Miliūtei, N. Pumprickaitei ir Co. Nejau atviro formato sąraše pritrūko jiems vietos?
Klausimų daug, kaip ir begalė galimų skerspjūvių, kurių rakursu galėtume aptarinėti mūsų Prezidentę ir jos elgsenas, bet pagrindinis klausimas: ar mes iš tikro pažįstame, kas ji yra iš tikro?
Diskusiją moderuoja Liudvikas Jakimavičius.