Prieš rinkimus (Prezidento, Seimo, savivaldos) labai gera proga susipažinti su daugybe tobulų nepažįstamų žmonių. Neįtikėtinas dalykas – Lietuvoje tokių gyva gausybė: visi jie maloniai tau šypsosi, tiesiog lenda iš lankstinukų ir reklaminių skydų bei laikraščių, kitas net dovanoja pakiuką sėklų – tokie geručiai, nors prie širdies glausk. Negana to – jie turi idėjų, kaip mažinti Lietuvoje skurdą, socialinę atskirtį, pertvarkyti politinę, teisinę, švietimo ir kitas sistemas, iš esmės keisti atmosferą valstybėje, susigrąžinti išsivaikščiojusius, skatinti jaunimo integraciją, smulkųjį ir vidutinį verslą, siūlo ir dar gausybę banalybių, kurių ant jaučio odos nesurašysi. Visos programos seniai parašytos. Daugiau mažiau visos tobulos, vienų nuo kitų pavogtos, tų pačių piarinių firmų nugludintos ir už tą pačią kainą iš rinkėjų kišenių parduotos.
Absurdiškas sumanymas jas kurti, spausdinti, platinti, kaip tuščias laiko gaišimas yra jas skaityti, gilintis, ieškant skirtumų, kuo viena politinė partija nuo kitos skiriasi. Jokio skirtumo, kas ten prieš rinkimus ką berašytų ar bešnekėtų ir kaip vieni kitus koneveiktų. Išrenkama vis viena ta pati valdžios partija, kuri patogiai įsitaiso, persidalija, kas kam priklausė, tebepriklauso ar nebepriklauso, perstumdo kėdes ir sėdi iki artėjančių naujų rinkimų. Prieš numatytą terminą vėl suaktyvėja ir vėl kuria iliuzinius vaizdinius, kad Lietuvos politinė sistema gyva, kad katilas kaista, o jame pagal jau kitą receptą kunkuliuoja naujas įvairiaspalvių „daržovių“ rinkinys.
Galvokit kaip norit, o man mūsų politinė sistema panaši į didelį morgą, kur atėjus rinkimų metui Prižiūrėtojas iš šaldytuvų ima traukti apšarmojusius partijų nabašnikus, atšildo juos, papudruoja lavondėmes, pataiso ševeliūras, nukarpo nagus, aprengia ir paleidžia į Lietuvą pro plačiai atvertus lavoninės vartus. „Antis“ anuomet dainavo: „Atrieda zombiai, atidunda“. Atgimimo laikais mes supratome, apie ką ta daina ir kas tie zombiai yra, kokia potekstė muzikantų ištransliuota. Zombiai nemarūs, bet šiandien mes kažin ar bemokame, o gal nebesivarginame jų, prisitaikiusių gyventi tarp mūsų, atpažinti. Jie nevirto humanaoidais, nesužmogėjo. Ar neatsitiko kur kas baisesnis dalykas – gal mes patys suzombėjome, nepastebėdami, kas su mumis palaipsniui vyko?
Kalbėti tokiomis atgrasiomis metaforomis mane paskatino pastarojo meto partinė patirtis „netradicinėje“ partijoje. Patirtis, kuri mane gerokai supurtė ir suglumino, privertė perkratyti klišes ir sustabarėjusius įsivaizdavimus apie mūsų partijas ir partinę sistemą. Jau seniai nepuoselėjau vilties, kad didžiosios, sisteminės „gaujos“ atras vidinių jėgų persitvarkyti ar atsinaujinti. Nežinau ir nesidomiu, kas ten rūgsta tų partijų viduje, kaip ten Kubilius stumdo Degutienę, Kirkilas – Aušrą Mariją, Uspaskichas – Graužinienę ar koks nors „lėlininkas“ juos visus, ant tos pačios scenos sustatęs. Ne mūsų reikalas. Jei ir išleistų iš savo daržinių dūmus viešam pauostymui, kažin ar nepradėtume raukytis, ar neužgniaužtų kvėpavimo takų ir nesupykintų. Bala jų nematė tų „sistemininkų“. Tačiau neverta čia būtų gyventi, jei visiškai nebeliktų kuo tikėti ir viltis. Visuomenė dar turėjo miglotų svajonių, kad yra kažkokios nesisteminės partijos, kurių vertybinis apsisprendimas ir sąžiningas veikimas gal galėtų pakelti visuomenę iš griuvėsių naujai pertvarkai (nesakau „žygiui“ – per daug pompastiškai skamba).
Iš pačių gilumų retsykiais pasigirsta atodūsiai ir raginimai „nesisteminiams“: „vienykitės“, „kodėl nesivienijat?“, „mes gal ateitume padėti, tik nežinome, kur ateiti ir kam padėti“ etc. Raginimai simptomiški ir signalizuojantys pilietinės visuomenės priešmirtines konvulsijas. Tie, į kuriuos dar buvo dedama vilčių, pasirodo yra sunkiai atrandami, tarp rinkimų beveik nematomi. Prieš rinkimus, kaip ir sisteminiai, jie suaktyvėja, ir paprastai negauna eterio laiko visuomenei prisistatyti, apie save papasakoti. Prasideda graudūs verksmai ir ne tik – buvo laimėta net viena byla teisme, kad VRK su LRT nugvelbė mažųjų partijų tiesioginio eterio laiką diskusijose. Tarytum iš anksto nebuvo aišku, kad sistema bet kam eterio laiko nedalina – neįpratusi. Tad kyla keletas klausimų: o ką „nesistemininkai“ veikia tarp rinkimų?
Kodėl „nesistemininkai“ nekuria savo skyrių regionuose? Ar iš apkiautimo, tinginystės ir negalios, o gal todėl, kad tik imituoja veiklą ant popieriaus ir yra tik sistemai patogūs simuliakrai?
Ką parodė „nesisteminių“ (A. Valinsko šoumenų, „Drąsos kelio“ prasibrovimas į valdžią)? Kodėl jie taip be didesnio pasipriešinimo pasidavė „suvalgomi“?
Ar partijos gali save vadinti partijomis, jei nereflektuoja Lietuvos, ES ir pasaulio politinės tikrovės?
Kodėl sistema nebijo „nesisteminių“ partijų. Kokią grėsmę šie jai kelia? Jei nekelia, kaip turėtų veikti, kad sistema imtų skaitytis su savo piliečiais?
Kodėl „nesisteminiai“ neieško (neranda) sistemos Achilo kulno?
Ar „nesisteminių“ partijų jungimasis nėra daugyba iš nulio?
Kokias išeitis skaitytojas galėtų pasiūlyti, kaip sistemą keisti? Ar ėjimas į valdžią naudojantis partijų galimybėmis ir yra tas vienintelis būdas tikintis esminių permainų valstybės sąrangoje? Nejau nėra kitų, veiksmingesnių netradicinių veikimo būdų?
Diskusiją moderuoja Liudvikas Jakimavičius