Prieš guldamas miego pagalvojau: seniai neskambino Dočys. Gal ligos kokios seną žmogų užpuolė? Dabar daug kas serga. Ne kiekvienam laimė nusišypso ir išgyventi. Laikai seniams nekokie.
Yes… Yra vis dėlto kažkokia telepatija. Prisišaukiau. Skambutis. Dočys.
– Tai ką, klausiu, ištylėjai?
– Oi netylėjau, kad žinotum. Pasukau į rimtą politiką.
– Įstojai į partiją? – klausiu nustebęs.
– Priešingai. Tiesiog partija į mane įstojo. Po Prezidentės metinio pranešimo susirinko kiek daugiau alksnyniškių prie „Aibės“. Pradėjom šnekėtis ir po ilgų ginčų konstatavom: „Politinė krizė gili. Sena partinė sistema žlugo.“
– Ir kas toliau. Tą jau seniai visi žino, – raminu įsijautusį Dočį.
– O ką, ką? Negi nesupranti? Patariau vyrams: darom visiškai taip pat kaip Mac’Ronas. Sukurkim kažką tokio panašaus iš pradžių Alksnynuose, o po to – visoje Lietuvoje, ir laimėsim viską. „Laisvės“ judėjimas ir partija vienas kitame, kad būtų visiems aišku, suprantama ir priimtina. Ir vyrai, ir moterys, kiek pasiginčiję, pritarė. Kuriam, – baigė tiradą Dočys.
– Ar jau daug į partiją-judėjimą įstojo? – smalsauju.
– Visi Alksnynai: ir liberalai, ir komunistai, ir nacionalistai. Visi Alksnynai už laisvę – ir vieni kitų, ir valstybės.
– Puikumėlis, – sakau. – O ką darysit toliau?
– Tai va, dėl to ir skambinu tamstai į Vilnių, – paploninęs balsą sako Dočys. – Kaip manai, ką toliau daryt? Ar imti laisvę dabar, ar laukti kitų rinkimų?
– Blogai gali baigtis su tuo laisvės ėmimu, – atsargiai perspėju Dočį.
– Tas tai tiesa. Gali baigtis blogai, – atsidūsta gilia įžvalga Dočys.