Vos ne kasmet koks nors vienas už kitą skambesnis jubiliejus. Buvo Žalgiris, Sąjūdis, šiemet ir atkurtos Nepriklausomybės ketvirtis amžiaus – duos Dievas išgyventi, gal sulauksime ir pirmosios Nepriklausomybės šimtmečio. Kiekviena apvali data yra riboženklis, skatinantis ne vien ritualiniais paradais ir paminklais būti paminėtas, bet ir įpareigojimas permąstyti, ar puoselėtas svajones ir vizijas pavyko bent dalinai įgyvendinti.
Ko šiandien daugiau – vilties ar nusivylimo? Ar neapkarto kelionė, neužliūliavo sirenų apgaulingos žadamo gerbūvio melodijos, ir ar jau esam praplaukę pro Scilę ir Charibdę, o gal dar laukia lemtinga laivo kaktomuša su juoda kranto uola?
Prieš bene 27 metus pogrindinis kultūros mėnraštis „Sietynas“ mėgino klausti Lietuvos šviesiausių žmonių, kaip jie įsivaizduoja Lietuvos ateitį. Buvo toks sąjūdinis pilnas optimizmo laikas, tad ir tikėtasi buvo viltingų, rožiniais pustoniais niuansuotų atsakymų. Tačiau toli gražu ne visi šviesuoliai tą mūsų ateitį glamūriniais pustoniais tapė. Štai Vytautas Kavolis su nuogąstavimu kalbėjo apie būtinybę atkurti laisvų atsakingų piliečių bendruomenę, kuri kokybiškai turėtų vaduotis iš sovietinio kolektyvizmo lukštų. Jis 1988 m. rašė: „Lietuvos likimo trajektorija priklausys nuo pačių lietuvių. Ar lietuviai sugebės atsikratyti bet kokių homogenizuojančių kompleksų, leisdami kiekvienam būti, kas jis ar ji yra, sukurdami bendrąją atmosferą, kurioje ne tik skirtinga individualybė (ir tautybė) bus gerbiama, bet ir visokie (kad ir laikini ar daliniai) perėjimai iš „sekuliarinės“ į „religinę“ orientacijų sferą, ir atvirkščiai, bus priimami natūraliai, nesijaudinant, negrobiant žmonių į vieno ar kito monopolio valdas.
Svarbiausia, kas 1988 metais Lietuvoje vyko – tai moralinio charakterio formavimasis ar rekonstrukcija, drąsos ir savarankiško protavimo atgavimas, autentiško solidarumo stiprėjimas. Visa tai padaro šį laikotarpį vienu iš neprilygstamųjų momentų lietuvių istorijoje“, – rašė Vytautas Kavolis.
Kokioje šviesoje šiandien pasiūlyčiau žiūrėti į sociologijos ir kultūrologijos profesoriaus ketvirčio amžiaus senumo įžvalgas ir nuogąstavimus? Lietuvą, nepraradusią jautrumo (o tokios ne kažin kiek belikę), šv. Kūčių naktį, belaukiančią ėdžiose gimstančio kūdikėlio Jėzaus, sukrėtė ir apakino faktas – gatvėje sužvėrėjusių fašistuojančių lietuvių jaunuolių gauja žiauriai užmušė laisvą menininką, pacifistą Tomą Dobrovolskį.
Iš paauglystės plūsteli gausybė aitrių asociacijų – Harper Lee romanas „Nežudyk strazdo giesmininko“ ar Elton Johno roko klasika tapusi daina „Don’t Shoot Me I’m Only the Piano Player“ (nenušauk manęs – aš tik pianistas) – kūriniai formavę mūsų kartos moralinę tapatybę, kūriniai, kurių tikrai neskaitė ir negirdėjo liumpenizuoti savi žmogžudžiai, pasišovę atpažinti ir naikinti kitokį.
Nuščiuvęs stebiu keistas reakcijas žiniasklaidoje: žurnalistų bendruomenės, politologų, publicistų ir politinių apžvalgininkų vengimą aiškintis, gilintis, kas vis dėlto yra nutikę su mūsų visuomene, iš kur kyla nepakantumas, nemeilė ir agresija kitokiam, kitaip besišypsančiam laisvam žmogui. Išsisukinėjama, neva problema yra tik kaltųjų išsiaiškinimas, kas sudavė menininkui mirtiną smūgį, o kas mažiau prisidėjo. Tegul tiria teisėsaugininkai, juk vyksta ikiteisminis tyrimas. Nekliudykime jiems.
Ir tuo pat metu labai neįtaigiai atrodo tas parodomasis perdėtas dėmesys ir uolumas, mėginant narstyti sensacingą ir tragišką Paryžiaus trilerį, svaičiojant apie civilizacijų konfliktą, kai didžioji dauguma viešumoje besireiškiančių komentatorių vargu ar turėjo savo rankose Koraną ir Bibliją. Apie tai kas vyksta toli, gali skiesti be saiko ką nori, piktintis, turėti savo nuomonę apie žodžio laisvę ir musulmoniškojo radikalizmo bei terorizmo grėsmę. Stebimasi, kaip taip nutinka toje Prancūzijoje, Anglijoje ar JAV, kad pačių užsiauginti ir adaptuoti piliečiai iš pasalų griebiasi smurto prieš juos išauginusias ir priglobusias bendruomenes. O ar ne lygiai tą patį fenomeną turime čia, savo panosėje? Ar ne laisva, Nepriklausoma Lietuva užsiaugino smurtautojus prieš laisvą Lietuvos kultūrą kuriantį žmogų? Labai negražus faktas, ir nei žiniasklaidai, nei politikams, nei jiems patarnaujantiems žurnalistams ir publicistams, nei visai švietimo ir ugdymo sistemai to įvykio labai nesinori matyti ir interpretuoti. Tai tik pridurmu rodo, kad valstybė nebeturi vertybėmis grįstos politikos, nebelikę įtampos tarp pozicijos ir opozicijos, propagandiniai diskursai tolydžio baigia išstumti laisvą mintijimą, nuomonių įvairovę ir raišką.
Juk kas kitas, jei ne jie dėl tokios padėties ir užsiaugintos generacijos turėtų prisiimti atsakomybę ir permanyti, kokiame akligatvyje, švęsdami atkurtos valstybės jubiliejų, esame atsidūrę.
Karingasis DELFI portalas Naujųjų išvakarėse pažangiajai „pirmajai Lietuvai“, kuriančiai Tėvynės ateitį, pranešė džiugią žinią – tamsiosios ir skurdžiosios „antrosios Lietuvos“ artimiausiu metu tiesiog neliks. Progresyvaus DELFI komentatoriaus Romo Sadausko-Kvietkevičiaus teigimu, ši dar Stalino metais gimusi, menkai išsilavinusi, „Žiedų valdovo“ angliškai neskaičiusi ir pažangai trukdanti visuomenės dalis tuoj išmirs arba bus priversta emigruoti.
Apžvalgininkas rašo: „ Mano supratimu, jau atėjo metas nustoti leistis šokdinamiems saujelės viskuo nepatenkintų niurzglių, kuriems iš esmės neįtinka niekas, ką dėl jų iš kailio besinerianti Lietuvos valstybė daro. Tai gal pakaks nertis ir 2015-aisiais susitelkime į sąmoningai geresnio gyvenimo sau ir visai šaliai siekiančią bei savo interesus suvokiančią piliečių daugumą.“
Kažkur girdėta retorika, ar ne? Įdomu, ką šiandien propagandistui atsakytų, jei būtų gyvas rašinėlio pradžioje cituotas Vytautas Kavolis ir ar norėtų taip laisvę suprantančioje šalyje lankytis ir gyventi.
Jei mūsų Nepriklausomybės vizija užskliaudžiama vien dujų laivo ir elektros kabelio skliaustais, tenka pripažinti, kad Mozei neišpasakytai sekėsi. Jam pakako tik 40 metų atkarpėlės vergų tautai padaryti verta Pažadėtosios Žemės.
„Mažoji studija“