Daugelyje mūsų rengtų diskusijų, kaip ir įprasta nuolankiam lietuvio būdui, buvo guodžiamasi, kad valstybės padėtis beviltiška, keikiami korumpuoti pareigūnai, piktinamasi teisėsauga ir ta, kuri už teisėsaugą ir užsienio politiką bei padėtį valstybėje atsakinga. Konstatuota, kad su padoriais piliečiais nesiskaitoma, kad teisingumo neberasi nė su žiburiu, kad išromyta didžioji žiniasklaida tarnauja valdžiai, o ne visuomenei, kad vykdo valdžios užsakymus „pasitvarkant“ su kitamaniais, kad randasi cenzūra ir juodieji sąrašai, kad be rimto pagrindo pasiklausoma, kad prieš tave melagis kreivai liudija ir tikima juo, o ne tavim. Galų gale, kad sąžinė, dorovė ir sveikas protas tampa nebe šio pasaulio dimensija.
Teisingai konstatuota, pasiguosta, pasriūbauta, mažumėlę pasikeikta ir dūšia paraminta. O kad leistinumo ribos neperžengtos, tai ir diktatūra – aksominė, švelni, per daug neįsisiautėja, tai ir ramų miegą tik saikingai drumsčia. Tokią valdžią ir jos įvestą tvarką dar galima kęsti – kaip neburnotum, vis dėlto sava baudžiava už svetimą geresnė. Visai pašonėj su baudžiauninkais elgiamasi juk kur kas nuožmiau ir rūsčiau – ten ir pašaudo, patraiško, panuodija, pasodina. Kai tie ateis, bus blogiau. Savą baudžiavą kiekvieno šventa pareiga apginti.
Ė, bet pagauni save, kad lygiai tas pats kalbėta ir prieš dešimtį metų, kai dar buvo kuriami kažkokie iliuziniai brangūs ateities projektai apie teisingą visiems gerovės valstybę. Niekas tom vizijom rimtai netikėjo, bet dabar ir tų pasakų niekas nebekuria. Beviltiškės pasakų atsikando, nebetiki. Beviltiškės dabar rūpinasi, kaip sveiką kailiuką išsaugoti, kaip nepadaryti neapgalvotų žingsnių, o jei jau padarei, tai kaip dingti, kol bylos nesusiuvo ir į duris nepasibeldė antstolė su uniformuota palyda.
Kitas svajotojas dar su nostalgija prisimena Sąjūdį, Baltijos kelią : „Ot tai buvo laikai. Net nesuprasi, ar iš tikro buvo, ar tik susapnuota“. Būtų gerai pakartot, bet nėra lyderių. Per rinkimus nėra iš ko rinktis, o tarp rinkimų niekas neišveda į gatves ir į aikštes. Dievas kol kas nepasiuntė mums Mozės, tad ir visokius ten maidanus atidėti tenka mažiausiai keturiasdešimčiai metų, kol nusigaluos paskutiniai KGB, TSKP ir komsomolo „pitekantropai“ bei jų palikuonys su savo palikuonim ir verslais. O dar kitas, žiū, pasiskaitė Šventraštį ir staiga praregėjo: „Tiesa vis viena kada nors išlįs iš maišo ir triumfuos“, – rėžia kaip nuo Sinajaus kalno. Gal ir triumfuos, bet to triumfo mes nematysim, nes paprasčiausiai mūsų nebus, kaip ir Lietuvos.
Suprantama, išsišnekėjimas reikalingas nelyg psichoterapijos seansas. Kitaip išprotėtume. Bet jei dar neišprotėjome, turėtume suvokti, kad ne gana konstatuoti, jog esam patekę į didelę bėdą. Ir ačiū Dievui, tarp komentarų jau atsiranda kritinio požiūrio į save ir nesiliaujantį aimanavimą. Laikas kažką daryti, pradėti veikti. Iš spektaklio, kuriame nėra veiksmo, žiūrovai išsivaikšto po pirmojo veiksmo. Dramaturgijoje ta būsena vadinama duobe. Į duobę patekus, reikalingos žvėriškos pastangos, kad būtų įžiebtas veiksmą generuojantis ir varantis į priekį varikliukas arba radikalus veiksmo posūkis, netikėta kolizija, naujas personažas, perkuriantis pragaištingai stagnuojančią tvarką.
Taigi labai logiškas kai kurių stebėtojų ir komentatorių klausimas, kuris mūsų padėtyje yra esminis – ką darome? Kas kokių turi idėjų? Kokius išsikeliame sau tikslus ir veikimo būdus bei raišką? Rezistencija? Pilietinis nepaklusnumas? Pamėginti pasinaudoti legaliais politinio veikimo instrumentais ar juos ignoruoti ir kurti naujus politinio veikimo modelius? Vengti ar nevengti rizikų būti marginalizuotiems ir apkaltintiems veikiant į ranką penktajai kolonai, o tai neišvengiamai bus, nes kiekvienas veiksmas susilauks atoveiksmio.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad valdžiai, panaudojus grėsmių ir karo retoriką, pavyko susikurti labai patogią veikimo prieš savo visuomenę aikštę, kurioje išsikėlė grėsmingą šūkį: „Kas prieš valdžią, tas prieš Lietuvą“. Nuo lentynos neatmesčiau ir galimas pačios valdžios provokacijas, Reichstagų padeginėjimus, infiltravimą ir radikalizmo skatinimą, kad bet koks pozityvus veiksmas ar sambūris per kraštutinius flangus būtų kontroliuojamas, o reikalui esant, diskredituotas ir sunaikintas. Apdairumas ir istorinė nesėkmių patirtis mums tikrai neturėtų būti priešas.
Taigi ir kviečiu portalo skaitytojus aptarti ir padiskutuoti, ar imamės ką nors daryti ne vien liežuviu, ar sugiedam valstybei amžiną atilsį ir skirstomės?
Diskusijos moderatorius – Liudvikas Jakimavičius.