Artėjant Vasario 16-ajai, mane jau ne pirmą sykį apninka tokia šventvagiška idée fixe semantiškai panarstyti Vinco Kudirkos tautinės giesmės tekstą. Iš anksto noriu apsidrausti, kad nekalbėsiu apie jį kaip simbolinę prasmę tautai turinčią programą ar pamatinį valstybės dokumentą, kuriame, šiukštu, nė kablelis negali būti pakrutintas. Tokių ambicijų neturiu ir negalėčiau turėti, nes himną, tokį, koks jis yra, giedu su visais ir kaskart širdyje išgyvenu tylų pasididžiavimą, graudulį ir negandą.
Šiais metais nuolatiniai valstybinių švenčių scenaristai jau pradeda repetuoti būsimo Nepriklausomybės šimtmečio repertuarą. Ima tikrintis, kokie prieskoniai tam neeiliniam patiekalui tiktų, kokie ne labai. Šiemet jie šventei siūlo šūkį ir raginimą „Vasario 16-ąją švęskim linksmai ir išradingai“. Puiku. Linksmai ir išradingai dvi dienas švęsime šv. Valentino dieną ir apimti tos linksmos siautulingos nuotaikos, nelyg tramvajum, įbildėsim į Vasario 16-osios renginiją. Sklandu, sklandžiau nesugalvosi. Tik kažkoks kirminas tai agitacijai priešinasi – o kaip jau taip linksmai įmanoma sugiedoti Tautišką giesmę?.. Ką jau kalbėti apie Maironio „Lietuva brangi“? Iš abiejų tekstų ataidi kažkokia liūdna elegiška intonacija. Linksmų koverių iš jų nepadarysi.
Grįžtu, nuo ko pradėjau. Prie paties giesmės teksto. Prieš penketą metų amžiną atilsį profesorė Vanda Zaborskaitė yra parašiusi: „Sutinku su kritikais, kurie mano, kad himno tekstas nėra pakankamai poetiškas, o muzika – pakankamai meistriška bei originali (šiais atžvilgiais su juo konkuravusi Maironio ir Naujalio ,,Lietuva brangi“ yra pranašesnė), bet ne tai svarbu. Mes galime pagrįstai didžiuotis savo himnu ne tik dėl to, kad jis atlaikė dešimtmečių persekiojimus ir carinės valdžios, ir dar daugiau – sovietinės okupacijos metais, bet ir dėl to, kad jis yra išskirtinis savo teksto prasmingumu“.
Pasakyta viskas teisingai, nieko nepridursi, tačiau, skaitant tekstą prasmių lygmeniu, poetiškumas ir meninės figūros nėra patys svarbiausi dalykai. Ne žodžių ar meninių vaizdų gražumu himnas įgauna energiją ir sugestiją.
Ne sykį esu patyręs nejaukią sutrikimo akimirką (o ir pačiam taip gėdingai nutikę), kad „užvedęs“ giesmę senolis, giedojęs ją tūkstančių tūkstančius kartų supainioja posmelius. Liaudyje sakoma – velnias koją pakišo. Kažin ar velnias čia kuo nors dėtas. Priežastis, matyt, slepias kitur.
Senovės Graikijoje keliaujantys dainiai – rapsodai (išvertus – dainų siuvėjai) per puotas rečitatyvu galėdavo atlikti be suklydimų visą Homero „Iliadą“ ir „Odisėją“. Kokia nors neraštinga kaimo močiutė prie anūkėlės lopšio sklandžiai iš atminties sekdavo ilgiausias pasakas, nors ir turėdama sklerozę ar kitų rimtų atminties sutrikimų. Žinomas dalykas, rapsodui atmintį sustruktūrinti padėdavo hegzametras, bet abiems didysis atminties pagalbininkas buvo pats naratyvas, tai yra – istorija ar pasakojimas. Kiekvienas poetinis tekstas tokį irgi turi, nors iš pirmo žvilgsnio eilėraštis gali atrodyti visai ne siužetinis.
Koks tad yra Tautiškos giesmės pasakojimas? Pamėginkim jį perpasakoti paprastais žodžiais. Pirmojoje strofoje konstatuojama, kad mūsų Tėvynė turi garbingą praeitį, ir sūnūs paraginami iš istorijos semtis stiprybės. Antrojoje strofoje subjektas išlieka tas pats, tik sinonimiškai įvardijamas „vaikai“, kurie, jau būdami savo istorijoje, poeto paakinami būti dori ir dirbti Tėvynės bei žmonių naudai. Trumpai tariant, du pirmieji posmeliai yra apie godotiną jaunąją kartą, kokia ji turėtų ateiti. Trečiajame posmelyje naratyvas tarytum sugriūva, nes keičiasi subjektas. Vietoj sūnų ir vaikų dabar kreipiamasi į saulę pagalbininkę, kad ši prašalintų tamsumas ir kad ta jaunoji karta įžengtų į švarų peizažą. Iš tikro čia ir yra silpnoji pasakojimo vieta. Giesmės subjektas pats tiesiogiai nesusiduria su kliūtimi ir išmėginimu, kurį nugalėjęs taptų herojumi. Kliūties įveikimas yra iniciacija – esminis herojinio epo ar pasakos naratyvo dėmuo, kurio giesmėje nerandame.
Nesudėtinga atsakyti į klausimą, ką poetas turi galvoje, sakydamas „tamsumos“. Kita eilute jis paaiškina. Tamsumos – tai šviesos ir tiesos antonimai – tamsa ir melas, su kuo ir turėjo susigrumti tėvynės sūnūs. Suprantama, šiose eschatologinėse grumtynėse, jei atsirastų Dievas, naratyvas taptų vientisas ir fizine, ir metafizine prasme.
Vincas Kudirka, būdamas liberalių pažiūrų, sprendė dilemą, kaip, neminint Dievo, vis dėlto apie jį pasakyti, kad jis čia yra svarbus dalyvis. Nesiimčiau aiškintis asmenybinių poeto motyvų, kodėl jam prireikė vidinio cenzoriaus pagalbos, bet dvi vienarūšės metaforos „saulė“ ir „meilė“ vargu bau ar sukuria pilnutinį visuotinio Dievo vaizdinį. Apie tai jau ne kartą pasauliečių buvo kalbėta, tegul dabar galutinį žodį taria teosofai ar teologai.
Kaip ten bebūtų, tiesa, šviesa ir meilė yra Dievo reprezentacijos, bet jos yra vertybė savaime, o ne vertybė vardan ko nors, kaip giesmėje – vardan Lietuvos ir vienybės.
Manau, kad profesorė Vanda Zaborskaitė, didžiausia mūsų pirmojo Atgimimo poezijos žinovė, būtent šiuos tautiškos giesmės naratyvo nesklandumus ir turėjo galvoje tekstą vertindama ir lygindama su kitais to paties žanro kūriniais.
Kaip ten bebūtų, lietuviui, kur jis bebūtų, nėra ir negali būti gilesnio ir prasmingesnio himno už Lietuvos himną. Ir niekados nebus, nes begales kartų jis buvo giedamas kruvina burna. Jis reiškia kur kas daugiau negu žodžiai ar siužetas, nes gyvena savo savaiminį gyvenimą, nuolat pildosi ir atsinaujina likiminiu turiniu.
Komentaras perskaitytas„ Mažojoje studijoje“