Švelnus, barchatinis ruduo. Tiesiog iš Arsenijaus Tarkovskio eilėraščio. Išsisklaidė sunkiosios smogo dalelės, ir kol nesubjuro orai, lyg džiovininkui norisi jį įkvėpti ir suturėti savy, kad tekėtų venomis į kiekvieną ląstelę, į kiekvieną kasdienybės rūpesčių nualintą neuroną. Neįkainojamas minorinių akimirkų trapumas, kurį nedovanotina būtų pražiopsoti.
Aną vakarą paskambino mano geras bičiulis iš Londono. Susirūpinęs. Sėdi karantine. Bute ant Temzės kranto. Švelniai priekaištauja, kodėl tyliu, kodėl nesijungiu į rinkimų šurmulį, kai jie ten atakuoja ambasadą dėl informacijos stygiaus, neišsiuntinėtų kvietimų ir kitų rinkiminių smulkmenų. Sakau, kai toks gražus ruduo, labai gaila laiko ir energijos domėtis kažkokiais rinkimais, sukti sau galvą dėl dalykų, kurie nuo tavo apsisprendimų ne kažin kiek priklauso, o gal ir visiškai nieko nekeičia.
Ir iš tikro, kam jie labiausiai rūpi? Žiniasklaidai, televizoriui, verslo grupėms, o ypač tiems, kurie tuose rinkimuose dalyvauja, verčiasi per galvą ir nori įteigti, kad tai labai svarbu, kad tu privalai būti pilietiškas ir aktyvus šio didingo spektaklio dalyvis.
Nė velnio tu jiems nesvarbus. Tavo svarbumas baigiasi tą akimirką, kai į dėžę įmeti biuletenį. Per trisdešimt nepriklausomybės metų tavo svarbumas tik menko ir menko.
Neatsitiktinai socialinių tinklų platybėse pasklido ironiškos agitacijos balsuoti už Hary Poterį. Šio pokšto prasmę nesunku iššifruoti. Spektaklis neįdomus, banalus, neturintis gyvybės ir intrigos, o visuomenė pavargusi nuo pandemijos, nuo tuščiavidurio ir atgrasaus politikavimo ir beprasmių stumdynių Olimpe.
Klausiu draugo: „Ar tau skani vakarykščia sriuba ir užvakarykštis kotletas“? Šie eiliniai Seimo rinkimai juk ir yra apie tai, kaip sušerti tau ne pirmo šviežumo patiekalus. Kai kurių „skanėstų“ ir galiojimo laikas seniai pasibaigęs. Užmeti akį į elitinių partijų sąrašus – kas ten išsirikiavę? Ogi visas dabartinis Seimas, visi, beveik be išimties, nori būti perrinkti. Didžioji dauguma ir bus perrinkti. Taip sukurtas rinkimų įstatymas. Na, gal kažkiek pasikeis santykis, bet aritmetikos dėsnis sako: sukeitus dėmenis vietomis, suma nesikeičia. Aksioma, ir taškas. O tai reiškia, kad būsimo Seimo kokybė nepasikeis. Į pirmąjį posėdį sugužės visi vilkėdami tais pačiais švarkeliais ir kelnėmis, tomis pačiomis suknelėmis ir sarafanais. Nė vienas rinkėjas entuziastas nebus nuviltas. Bus ten ir Ramūnas, ir Saulius, ir Aurelijus, ir Gabrielius, ir Ingrida, ir už jų nugarų grupelės rankų kilnotojų. Šioje kadencijoje balsavimo korteles ištraukdavo konservatoriai, kitoje kadencijoje tikriausiai ištraukinės valstiečiai. „Show must go on“ – spektaklis turi tęstis, kaip sako anglai.
Stovintis vanduo, iš lėto rūgstanti pelkė. Net pavydu darosi žiūrint į kaimynus gudus jų energijos, susitelkimo, vitališkumo, veiksmo, siekiant keisti iki gyvuonies įgrįsusią sistemą ir primestą tvarką. Ne dažnai atsitinka tokie stebuklai, ir Lietuvai artimoje ateityje jie negresia dėl vienos paprastos priežasties. Mūsų politinė sistema, nors ir pavargusi, bet dar nėra galutinai išeikvojusi savo resursų. Todėl visuomenėje nesitelkia energija iš esmės ją keisti, reformuoti. Politinės partijos stagnuoja, išgyvena tikrą naujų idėjų ir asmenybių badą. O ir žmonės mėgsta gyventi ramiai, supranta, kad didelės pervartos yra pavojingos sveikatai.
Su ironiška šypsena žiūriu į mūsų viešojo gyvenimo komentatorius, politinius technologus ir politologus. Jie jau seniai nebekalba apie idėjas, valstybės politinės raidos modelius, vizijas, perspektyvas. Susėdę su elitinių partijų lyderiais rimtais veidais užsiiminėja aritmetika. Kas bus, jei vieni gaus penkiasdešimt vietų, kiti keturiasdešimt, o treti trisdešimt. Kiek trūksta iki daugumos, kur gauti, iš kur traukti. Partijų politinės tapatybės – jau seniai užmiršta romantizmo laikų tema. Tikrąja partijų tapatybe tampa aritmetika, o ne ideologijos.
Tai va, mielas mano bičiuli Londone, kodėl man atrodo, kad gražus rudenėlis yra svarbiau už eilinius Seimo rinkimus. O politinėje scenoje Lietuvai kur kas reikšmingesni yra Prezidento rinkimai Amerikoje, įvykiai Baltarusijoje ir Kalnų Karabache. Nuo to, kaip išsispręs šios painios politinės lygtys, didele dalimi spręsis ir mūsų ateitis, o ne nuo kėdučių perstumdymo mūsų Parlamente.