Kelioms dienoms sugrįžo bjaurūs orai, paniuro dangus. Bet iš įpročio vis viena išsliūkini pasivaikščioti paneriais. Pro Žvėryno tvenkinius, ant kranto snūduriuojančias antis. Vėjas kerta į veidą kruopas iš prakiurusio debesies. Prisėdi ant nuvirtusio gluosnio. Žiūri į sūkuriuojančią tėkmę. Upei nė motais mus užgriuvusios negandos, baimės ir nerimas – teka sau kaip tekėjusi. Atlaisvėjus karantino varžtams, saulėtomis dienomis čia jau šurmuliuodavo marga publika, šeimomis su vaikais ir augintiniais. Dabar – nė gyvos dvasios, kiek akys rėpia. Vienatvė. Ji manęs visai neslegia ir neerzina. Mano amato žmogui vienatvė yra įprasta būsena, sava, seniai prisijaukinta, net savotiškai maloni prabanga pabūti su savim, leisti nevaržomai tekėti mintims ir nuotaikoms. Savotiškas impresionizmas, sakytum.
Ne, pasirodo čia aš ne vienas. Pribėga toks keršas šunelis, apuostinėja, o taku nuo kalnelio leidžiasi ir jo šeimininkė, jauna mergina, gal kokių dvidešimt penkerių. Garsiai kalbasi mobiliuoju, tikriausiai su drauge. Aiškiai girdžiu sakant: „Nieko šiaip lyg ir nėra, tik pamečiau savo individualumą“. Frazė mane užkabina, tiesiog dienos sakinys, sentencija, kurią pradedu narplioti. Kaži kokia man nežinoma būsena pamesti individualumą. Gal norėjo pasakyti – „tapatybę“, bet pasakė, kaip pasakė: „individualumą“. Mėginu įsivaizduoti, kaip šios jaunos merginos individualumas skleidėsi ir kur jis galėjo pradingti.
Mergina tikriausiai dirbo kokiame nors biure ar mokėsi. Visas segmentas iškrito iš dienotvarkės. Kolegų pasisveikinimai, žvilgsniai, šypsenos, malonios frazės, komplimentai, à la „kaip gražiai šiandien atrodai, kaip tau tinka šita suknelė“, ir tų kelių malonių sakinių visai dienai pakakdavo. Po darbo vakarėliai ar šiaip koks tūsas su draugais, naujos pažintys, pamirksėjimai ir pakoketavimai. Pora garantuotų frazių, tinkančių visiems gyvenimo atvejams, lengvas svaigulys po antros taurės prosecco, aišku, ir rutininiai makiažai grožio salone, spa procedūros ir kitokios malonios gyvenimo smulkmenos. Visa prapuolė kaip į pragarmę, o tai juk ir buvo šios merginos gyvenimas ar, kaip ji įvardijo, individualumas. Nors ar tikrai individualumas? Greičiau – įvaizdis ir nuolatinė jo kūryba. Buvom jau prigyvenę tokį laiką, kai viešumoje bendravo ne žmonės, asmenybės, individualybės, o įvaizdžiai.
Ir štai į ramiai tekėjusį gyvenimą įsiveržė klastingas, žiaurus redaktorius Covidas ir negailestingai ėmė redaguoti, kapoti į šipulius tai, ką įsivaizdavome esant gyvenimu. Įsibrovė į buities ir būties tekstą ir ėmė savivaliauti.
Šiek tiek išmanau redaktoriaus amatą. Dabar kaip tik gera proga apie jį pakalbėti. Niekam nesu pasakojęs, kaip aš kuriu eilėraštį, meluodavau, kai sakydavau: ai, eilėraštis pats pasirašo, ar kažkas jį man padiktuoja, o aš tik jį užrašau. Tiesa, yra tekę patirti ir tokių laimingų akimirkų, bet jos – retenybė. Dažniausiai eilėraščio rašymas daug proziškesnis užsiėmimas.
Būna, dažniausiai prieš užmingant, išnyra iš pasąmonės gilumų koks nors vaizdinys, frazė ar mintis. Pakyli, užsirašai, guliesi, bet jau nebegali užmigti, nes pasipila vaizdinių virtinė, lyg būtum trūktelėjęs už siūlo galo. Keliesi, užrašinėji, guliesi, keliesi, toliau margini lapą, per daug nekreipdamas dėmesio, ko verta viena ar kita asociacija. Pakirdęs ryte labai nenoriai ir nedrąsiai imi į rankas prikeverzotą juodraštį, mėgini prisiminti nuotaiką, kaip atsirado tokia vaizdinių seka, kaip frazės, įvaizdžiai vienas su kitu sukimba.
Tada ir prasideda didysis braukymas. Užduotis paprasta, bet ir labai skausminga – atsisakyti visko, ypač visokiausių puošmenų ir grožybių, be kurių eilėraštis gali apsieiti. Genėji, genėji, kol lieka esmingiausia metonimija ar metafoja ir daug tuščios erdvės tarp kelių prasminių lizdų. Kartais taip nugenėji, kad nebelieka nieko. Tada meti juodraštį šiukšliadėžėn. Nėra eilėraščio, nepavyko.
Redaktorius Covidas geni gyvenimo tekstą labai panašiai. Žmonija, atsigavusi po paskutiniojo karo baisybių, prisigamino neįsivaizduojamą kiekį tuštybės, jūras pliurpalų, pseudo gyvenimo schemų ir laimės receptų, vėjo malūnų, malančių nieką. Būtų visai neblogas sanitaras tas Covidas, jei nekibtų prie žmonių ir pagailėtų nieko dėtų gyvybių, o sumaltų, utilizuotų tuštybės perteklių su visais tais bergždžiais malūnais, palikdamas tik tai, kas žmonijos egzistencijai prasminga ir būtina.
Galvoje sukasi tokia prieštaringa mintis. Pandemija kažkada pasitrauks, prasidės kažkoks visiškai kitoks gyvenimas. Gal atsiras ir nauja gyvenimo filosofija. Ir man atrodo, jei gyvenimas grįš į įprastas vėžes, karantiną mes dažnai prisiminsime, o gal ir pasiilgsime, kaip tiršto prasmingų išgyvenimų laiko, aišku, jei išgyvensim.