Alfa.lt
Gana akylai stebėjau ir pagal mėgėjiškas scenaristo išgales tyrinėjau pedofilijos bylos pasakojimą, kurį kūrė VSD, prokuratūra, teismai ir patarnaujanti jėgos struktūroms galingoji žiniasklaida.
Įsižiūrėjus akyliau į šią tragišką istoriją negali nepastebėti leitmotyvo ar bendro vardiklio, kad žmonės, ką nors galėję liudyti apie pedofiliją, buvo brutaliai patraukti nuo scenos.
Nagi, pradėkim nuo pradžių: teisėjas Jonas Furmanavičius, kuris prašėsi savo kolegos – tuometinio generalinio prokuroro A. Valantino – pagalbos, laiku jos negavo, o negavęs ir jausdamas grėsmę, anot kai kurių liudijimų, ketino kažką paviešinti ir buvo nušautas. Tokia versija sklandė ir nebuvo prokurorų paneigta. Dvi nepatyrusios seserys spustelėtos galėjo išsišnekėti priklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių. Viena buvo nušauta, kita – izoliuota ir nežinia kiek ilgai ta izoliacija tęsis. Viena mergaitė, galėjusi liudyti, išvežama ir paslepiama nežinia kur. Vaiko teisių tarnybos nieko aiškaus apie jos dingimą negali pasakyti. Liudininkų, mačiusių J. Furmanavičiaus nužudymo sceną, D. Kedžio apsilankymą prie V. Naruševičienės namų, žvejo, pastebėjusio išmestą žmogų ant Kauno marių kranto, irgi tarytum nebėra. Visi užtildyti. Po to prieš teismo dieną balutėje užtildomas ir pagrindinis istorijos dalyvis A. Ūsas, kuris galėjo pradėti šantažuoti dengusius jį įtakingus stogo žmones. Gana sunku į šią istoriją įkomponuoti užtildytą Vaidą Milinį, bet aišku tik tai, kad kažkokiu būdu su šia istorija jis buvo netarpiškai susietas. Po to visas dėmesys nukreipiamas į Klonio gatvės mergaitę, ir ji praeitų metų gegužės 17 d., valstybei smurtaujant, išplėšiama iš globėjos glėbio, grąžinama motinai ir, kaip ir aukščiau minėti istorijos dalyviai, izoliuojama kartu su motina.
Lygia greta „perkvalifikuojami“ ir aktyviausi žurnalistai, tokie kaip Rūta Janutienė, bei žiniasklaidos priemonės, kurios kartais galėjo atrodyti gana neutralios šios bylos atžvilgiu, o aktyvesnės dar labiau suaktyvėja smūgiuoti į vienus vartus. Plika akimi matyti užsakymas veikti visuomenės sąmonę, kad lietuviškoji pedofilijos istorija būtų marginalizuota ir išstumta į paraštę.
Kas lieka? Na, dar lieka teisėja, Seimo deputatė ir teisinės bei politinės sistemos „pūlinys“ Neringa Venckienė. Kartais mažas akmenėlis didelį vežimą nuverčia, ir panašu į tai, kad ši patarlė šįsyk parodė savo gilios išminties galią. Per sklandžiai visą šį kreivą scenarijų mūsų teisėtvarka tikėjosi sutvarkyti, ir še tau, kad nori – istorija keliasi į visai kitą dimensiją. Tame išmatavime mūsų sovietinės teisės pitekantropai neturi nei patirties ką nors įtaigoti, nei galių, nei argumentų bei išminties. O ir prezidentė nepaskambins telefonu JAV Federaliniam teismui, nepaprašys tylutėliai Seimo deputatės ekstradicijos, kaip, ko gera, gražiai tvarkydavo reikalus savo kieme su statytiniu generaliniu prokuroru D. Valiu.
Seimo deputatės emigracija į demokratinę valstybę ir politinio prieglobsčio prašymas yra neregėtas iššūkis ir precedentas visai mūsų teisinei sistemai, kuri jau trečią savaitę sverdėja nesumodama, kaip turėtų glaistyti savo darbo broką ir tarytum riebus kupranugaris išlįsti pro adatos skylutę. Mūsų teisėsauga save įsivarė į patį kampiausią kampą ir išsigando imtis bet kokio racionalaus veiksmo. Užuot paskelbusi deputatės paiešką ir kreipusis į Interpolą, kaip buvo padaryta banko „Snoras“ vadovų dingimo byloje, mūsų teisėsauga ėmė mindžikuoti. Generalinė prokuratūra savo galvos skausmą numetė Šiaulių prokuratūros II baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorei Ninai Raugienei, kuri tikriausiai puikiai suvokia, kad ją D. Valys pakišo. Apgailėtinas žingsnis ir klano solidarumo nepaisymas. Prokurorė vapa nei šį, nei tą, duoda pavedimus policijai išsiaiškinti Seimo deputatės buvimo vietą, nors puikiai supranta, kad mūsų policija neturi jokių galių tokias užduotis atlikti. Pasikeitė ir N. Raugienės pasisakymų intonacija. Ji pradėjo transliuoti mintį, kad Neringos Venckienės nusikaltimai nėra sunkūs ir leidžia suprasti „pabėgėlei deputatei“, kad toji geruoju sugrįžtų Tėvynėn ir prieglobsčio svečioj šaly neprašytų.
Nors didžioji pedofilijos bylos tyrinėtoja Lietuvos ryto „artileristė“ Asta Kuznecovaitė kalba kitaip. Paskutiniame savo opuse ji, pasiremdama kažkokiais anoniminiais Amerikos lietuviais, teigia, kad JAV neduos mūsų deputatei politinio prieglobsčio, nes ši yra kriminalinė nusikaltėlė ir jai pagal prokurorų kaltinimus gresia 5 metai kaliūzės. Atrodytų, Nina ir Asta nesusišneka. Viena nuima gazą, o kita siautėja, nes laikraščiui taip gal labiau į didesnį tiražą.
Tuos nesusišnekėjimus ir versijas šifruoti turėtume gal paprasčiau. Viena vertus, Lietuvai garbės nedarytų Venckienės – Tymošenko (kurią išteisino Strasbūro teismas) paralelė, ypač mums pirmininkaujant ES, antra vertus, pedofilijos skandalą iki pirmininkavimo reikia trūks plyš nutildyti, nes galimi būsimi mitingai ir piketai gali labai suraukšlėti „skaistų“ mūsų valstybės ir jos vadovų veidą Europos ir pasaulio akivaizdoje, žinant, kiek čia pusmečiui suplūs nepriklausomų žiniasklaidininkų, ir ką jie išgirs ne iš funkcionierių spaudos atstovų, o iš laisvų, nepriklausomų, orumo jausmo nepraradusių Lietuvos piliečių.
Taigi, jau per vėlu Lietuvos propagandistams užsiiminėti mūsų autochtonų sąmonės apdorojimu, paveikimu ir apraminimu. Šunkeliu nueitas kelias veda į niekur.
O mūsų teisinis kazusas šiame kontekste yra labai paprastas. Pakaks JAV teisininkams išsireikalauti gegužės 17-osios šturmo įrašo ir mūsų teismų sprendimų, kad smurto nebuvo, ir visa mūsų teisėsaugos sistema bus pasiųsta į prasmirdusį sovietinį čebatą. Štai ko bijoma.