Naktimis šaltukas dar parodo savo nagučius, bet saulė kopia aukštyn, ir atokiausiose atokaitose bunda iš miego gyvybė, prasideda gyvenimas. Neišardomu hegzametro žingsniu ateina Donelaitiškos pavasario linksmybės. Tokiais rytais negali neišeiti į lauką. Noris plačia burna įkvėpti vaiskaus pavasario oro, pakelti akis į dangų, įsiklausyti pasiilgto bundančio mažųjų miesto paukštelių – žvirblių ir zylių čirškesio.
Tiesa, mieste pavasaris ateina kitaip, nes žmogus čia savaip, pagal savo įsivaizdavimus ir įnorius sustygavęs gamtos ir gelžbetonio santykius bei garsyną. Aštuntą ryto it koks užvestas monstras ar slibinas miestas pradeda urgzti ir gausti, perjungia aukštesnę pavarą. Tame triukšme žvirblelių choriuką išgirsi tik parke ar kokiame Šnipiškių lūšnyne, skaičiuojančiame paskutines savo dienas.
Miesto gyvenimo ritmas kartais visiškai nesutampa su gamtos diktuojamu žingsniu ir nuotaika. „Komunalkėse“ ir stiklainiuose įsikūrusi antroji karta nuo žagrės. Ypač pavasariais ne vieną jautresnį užklumpa nostalgiški jaukaus sodžiaus prisiminimai, ataidintys iš vaikysčių, vaizdiniai iš prarasto Rojaus, tylos ir harmonijos ilgesys.
Šiemet miesto pavasarin įsibrovė agresyvus svečias – rinkimų kakafonija, kuri tęsis iki pat vasaros. Beveik neįmanoma pabėgti nuo politinių grumtynių šurmulio, kurį ant Lietuvos, it kokią nešvarią maršką užmetė rinkimų neganda . Per visus informacinius ruporus gaudžia neužtildomi banalybių rečitatyvai: „Mes žinome, kaip tau gyventi“, „Mes padarysim tave laimingą“ , „Tu nusipelnei mūsų“ – juos pamatysi už kiekvieno kampo. Nuo dideliausių stendų tiesiai į tave spokso grupės keistų, nematytų tipažų – su šlipsais, tuščiais nupudruotais veidais, šypsosi plastmasiniais čyzais, visi pasiryžę sutvarkyti žmonių gyvenimus, buitį ir būtį. Nekviesti, neprašyti gelbėtojai.
Sakytum, į Lietuvos miestus užplūdo kažkokie keliaujantys cirkai ar liaudies teatrų festivaliai su nematytais aktoriais, kurie štai prieš visų akis reklamuojasi – ateik ir sudalyvauk nemokamuose mūsų šou ir spektakliuose. Gyvenimo mugėje, kurioje gausi kaip tas Šaltyšius vaikams dovanų . Kai grįžęs namo išvyniosi, suprasi – baronkos skylę.
Spaustuvės dūzgia be pietų pertraukų, viešųjų ryšių ir reklamos gamintojai verčiasi per galvą, plaukia nesustojamu srautu pinigai iš vienų kišenių į kitas. Tai panašu į kažkokią masinę hipnozę, beprotybę, apjekimą loterijoje dėl dar didesnių pinigų.
Toje pusmetį trunkančioje fiestoje laimėtojų bus nedaug. Vienetai. O pinigų, išmestų į orą, milijonai.
Sveikas protas sufleruoja į tą beprotybę pažvelgt iš šalies, suvokti jos beprasmybę ir pasiūlyti kokį nors racionalų veiksmą, kad ji vieną sykį ir amžiams liautųsi. Žmogus pagaliau turi suvokti, kad pietų už dyką nebūna, kad tie nupudruoti veidai reklamuojasi už mūsų visų suneštus pinigus, kuriuos galima būtų panaudoti kur kas prasmingiau.
Yra tekę matyti išmintingų sprendimų. Vienoje Žirmūnų daugiabučio laiptinėje, kur gyveno mano tėvai, prie pašto dėžučių stovi šiukšlių kibiras su lakonišku užrašu „Valdžiai“. Per dieną jis prisipildo makulatūros su veidais, šūkiais, programomis, kitokiu agitaciniu šlamštu. Protingas žmogus to brukalo į namus nesineša. Lietuvis dar nėra galutinai praradęs humoro jausmo, ir, siųsdamas propagandą į jai deramą vietą, patiria šviesų apsivalymo džiaugsmą. Tokius kibirus reikėtų įrengti per visą Lietuvą, kiekvienoje laiptinėje. Gal tuomet „gelbėtojams“ prapultų noras brukti žmonėms, ko jie neprašo.
Viešosiose miesto erdvėse galėtų atsirasti tušti stendai su užrašais „Lėšas reklamai, kurios čia nėra, paaukojau vaikų globos namams , senelių prieglaudai ar kokiam kitam labdaringam tikslui“. Ir kuklus rinkimų numeris. Už tokį ar tokius ramia sąžine eičiau ir pabalsuočiau. Bet kol kas tokių neatsiranda, nes panašus elgesys griautų šio beprotiško liaudies teatro pamatus. Sustotų sukęsi pinigų malūnai.
Cirkas, į kurį žmonės neina, būtų priverstas susivynioti savo mantą: tentus, rakandus ir ruporus ir keliauti kitur ieškoti lengvatikių.
O visuomenė, atsisveikindama pamojuotų.
Ačiū nekviestieji, kad iškeliaujate, kad nebetrukdote švęsti pavasario. Paukščiai sugrįžtą, bet norėtume, kad jūsų balaganas suvisam išsibogintų ir nebegrįžtų.