Susilaukiau švelnios kritikos dėl paskutinės savo pasisakymo (žr. žemiau) pastraipos: esą esu optimistas.
Suprantu, kad turėčiau ją plačiau išskleisti, kad būtų daugmaž aišku, ką norėjau pasakyti. Tai štai, kokias prielaidas turėjau galvoje.
Pastraipoje rašiau „priklausomai nuo susiklostysiančių aplinkybių“, ir į tas aplinkybes dedu vilties, kad situacija keisis ir gali apsiversti aukštyn kojom. Gal ir į gera. Galvoje turėjau daugybę mūsų laukiančių įvykių, kurių viešumoje politologai nekomentuoja ir neprognozuoja pagal tikimybių teoriją ir galimybes, bei įvykius, kurie gali ištikti EU kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Dauguma viešojo gyvenimo komentatorių diskursą stengiasi susiaurinti iki parapijinio mūsų Prezidento rinkimų lygio, nematydami platesnių kontekstų. O įvykių bus.
Visų pirma, Brexitas, kuris arba su „no deal“, arba su „bad deal“, bet neišvengiamai ištiks ir eurozonoje gali kilti labai rimta finansų ir ekonomikos krizė. Junckeras šiandieninėje „atsisveikinimo“ kalboje tą grėsmę sąmoningai apeina, varydamas optinistinę-komunistinę propagandą kaip kokiais Brežnevo laikais. Netekus tokio donoro kaip DB, kuri įnešdavo į ES biudžetą kasmetinius, berods, dvidešimt milijardų eurų, nematyti būsimos ES biudžeto skylės gali tik aklas ar glušas, arba demagogas, kokiu ir laikau ES Komisijos viršininką.
Yra rimtas klausimas, ar ES išvis sugebės patvirtinti biudžeto projektą, kuriam jau dabar Italija mojuoja veto šoble.
Jei ES Komisija rimtai apsispręs bausti Lenkiją ir Vengriją pagal aktyvuotą 7-tą sutarties straipsnį, atimant iš jų balsavimo teisę, gali pakvipti šių šalių išstojimu iš ES Brexit pavyzdžiu. Ijunkime dar techtoninius transatlantinius lūžius ir sanykius su JAV. Taip kad politinė situacija ir Lietuvoje, ir Europoje būsimų rinkimų dieną gegužės mėnesį gali būti neatpažįstama.
Kaip suprantame, elitų projektai ir visuomenės nuomonė yra beveik nebesusisiekiantys indai – minties ir mentaliniai kaitos vektoriai krypsta į visiškai priešingas kryptis ir trajektorijas. Krizės atveju gali įvykti ir labai rimtų susidūrimų, net socialinių maištų.
Somnambuliškas visuomenės miego ciklas gali baigtis akimoju, kai kokiai nors rimtesnei socialinei grupei baigsis kantrybė.
Iš tokių prielaidų ir sakau savo numanymą, kad visas mums žiniasklaidos brukamas sąrašas kandidatų ir pretendentų gali būti nušluotas šiukšlynan iki formalios rinkimų kampanijos pradžios.
Nereikia užmiršti, kad sėdime Vezuvijaus papėdėje.
Bendrauju su daug išvažiavusių žmonių. Nebūčiau toks drąsus visiems priseginėti emigranto etiketę. Genys margas, o pasaulis dar margesnis, negali taikyti visiems tos pačios definicijos.
Bet iš pokalbių ir nujautimo manau, kad į Lietuvą didžioji dauguma jų negrįš. Niekas nepasirašys geresnes gyvenimo sąlygas keisti į prastesnes, ypač laikais, kai vartojimo filosofija ir laisvos rinkos ekonomizmas įdiegtas į žmonių galvas kaip vienintelė ir neatšaukiama panacėja. Išeivių kompleksuoti išvedžiojimai yra labiau pasiteisinimai ir savęs guodimas, mažai ką bendra turintys su idėja atkurti gyvybingą, kūrybingą ir sveiką Lietuvos kūną.
Kad per tokį trumpą laiką netekome milijono žmonių yra tikra Lietuvos nelaimė. Skauda, kas be ko. Galima ieškoti kaltų. Jie visi kaip ant delno čia, Lietuvoje – pradedant nuo Prezidentės, kuri visas dvi kadencijas pataikavo Briuseliui ir kartu su konservatoriais vapaliojo apie globalią Lietuvą.
Skvernelis ne kitoks. To paties lizdo liberalas, sugalvojęs gana gudrų veikimo algoritmą, šlietis prie laiminčiųjų. Ir dabar, jei matys, kad konservatoriai įgauna populiarumo ir jėgos (kuo labai sunku patikėti), jis ims flirtuoti su jais, nes jokių vertybinių skrupulų šis personažas neturi ir niekados neturėjo. Jis yra tik statutinė funkcija – valstybės priemonė plėšti mokesčius ir gąsdinti naujais. Apgailėtinas politinis ekvilibristas.
Ir tokioje situacijoje visuomenei išmetamas visiškas politinis nulis Nausėda. Jis mažiau agresyvus, nesisvaido žaibais kaip Skvernelis, moterims dar ir gražus. Žiniasklaidos fabrikai duoda suprasti, kad prie Nausėdos bus kažkokie „minkštesni“ laikai, panašiai kaip prie Adamkaus, kai korupcija buvo, bet ne tokia didelė, kokia yra dabar. Tai labai apgaulingas feikinis įsivaizdavimas, sukurtas viešųjų ryšių kontorų už nežinia kieno ir kokius pinigus.
Man kužda nuojauta, kad mums kišamas dvigalvis, kai turėsime pasirinkti vieną iš to paties slibino galvų. Toks kišėjų nepralošiamas sumanymas gali ir nebepraeiti.
Valdžios ir partiniai scenarijai kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo visuomenės lūkesčių, ir priklausomai nuo susiklostysiančių aplinkybių, visuomenės verdiktas gali būti toks, kokio mūsų valdžiai parsidavę politologai ir būrėjai iš kavos tirščių net nesapnavo