Prisipažinsiu, su neganda ir nerimu laukiau šimtmečio minėjimų. Kirbėjo mintis, kad fasadinė, valdiška renginija gali užgožti tikrai šventei būtiną, iš gilumų besiveržiančią spontanišką, nesurežisuotą emociją, skaidrų džiaugsmą, bendrystės jausmą ir savęs susivokimą istorijoje.
Sugadinti šventę mes mokam. Per trisdešimt metų turime sukaupę pilnus stalčius šablonų, banalių kalbų ir valdiškų ritualų, kurie atgraso ir tiesiog stumia tolyn nuo aikščių, kur tokios šventės vyksta. Apsimestinis džiaugsmas, tuščios pagyros, kaip ir suvaidintas liūdesys ar gedulas, nieko neįtikina ir tik gilina skirtis – Jie ir Mes, valdžia ir tauta, netikra ir tikra. Tos skirtys ir nuoširdumo stygius yra mūsų kasdienybės nesantaikų ir išsivaikščiojimo nematoma priežastis. Kažin ar greit beturėsime kitą tokią progą nuo tų rutininių reikalų pabėgti ir pamatyti Lietuvą visai kitoje šviesoje, iš kitos – amžinesnės perspektyvos.
Gyvenu visai šalia Signatarų namų, galima sakyti – pačiame šventinių įvykių epicentre. Jei būčiau kokio dienraščio žurnalistas, būčiau galėjęs padaryti gausybę reportažų, pokalbių su žmonėmis, kurie visą šventinį savaitgalį tiesiog upe plaukė pro mano namo vartus ir langus. Išbėgdavau iš namų, sveikinausi ir sveikinau nepažįstamus. Keletas epizodų įstrigo giliai. Negaliu nepapasakot.
Šventės dieną anksti ryte, dar gerokai iki didžiųjų renginių iškišu nosį į savo Literatų gatvelę. Pilies gatve matau traukiančius žmones, o iš apačios, nuo šventos Onos ar Bernardinų, eina link manęs žmogelis, kaimiškai švariai apsirėdęs gerokai padėvėtu paltu su trispalve juostele prie skrybliaus.
Pasisveikinu. Žemaitis iš Mosėdžio. Sako: „Oi, senią Viniou bebuvau. Kur čia yr Signatarų namą“. Sakau: „Tai jau ir būsi į veitą atiejęs. Čia ir yr tei Signatarų namą, bet… – sakau, – ten dar niekas nevyksta“. „Gerą gerą, – sako, – eilie nuoriejau atsistuot, Aktą pamatyte. I dar nuoriejau sužinuote, ar tuolei nu čia yr Aušruos vartą“.
Taip ir suėmė už širdies. Viešpatie, tai čia juk gyvas personažas iš karinės dainos, kurią dainavo savanoriai: „Gedimino pily Trispalvę iškelsiu, ir prie Aušros Vartų karštai pasimelsiu“. To žemaičio sąmonėje yra įkalta mūsų amžinoji „Dievo ir Tėvynės“ mitologema, kertinis Lietuvos pamato akmuo. Atėjo, panašiai kaip koks musulmonas, kuriam prisakyta gyvenime kartą išeiti piligriminėn kelionėn į Mediną ir Meką.
Ir dar vienas iškalbingas mažas epizodėlis, kurį man papasakojo kolega Almis Grybauskas. Pavakary, po kažkokių Vasario 16-osios renginių, jis įsėda į troleibusą Žirmūnų pusėn. Žmonių daug. Sėdi motinos su vaikais, gal ir iš kokio vaikiško renginio, gal iš Čiurlionio ar Dvariono menų mokyklų. Vienas pyplys pusbalsiu pradeda kažką panosėj niūniuoti ir nedrąsiai, negarsiai – „Lietuva tėvyne mūsų…“ Troleibusas, suaugę nuščiūva ir tuomet melodiją pasigauna dar vienas vaikas, po to – dar kitas, jau nuo kitų sėdynių. Prisijungia dainuoti, o tada jau ir suaugę – kelios mamos ir tėčiai, o tada ir keleiviai.
Pasiutusiai tikra. Tokių blyksnių nesurežisuosi. Jie paprasčiausiai ima ir atsitinka netikėčiausiose vietose, kai, regis, nei tikėjaisi, nei laukei, kad mažas mažo žmogaus judesys ims ir atvers didelius pasaulius. Toks vienas Mažylis iš niekur surado Aktą, kitas mažylis troleibuse sukūrė šventę.
Ne kokie nors mitologiniai Titanai ar Herakliai išsaugojo Lietuvą, o dažniausiai mažutėliai, kurie net patys nesuprato, kaip tapo istorijos ir tėvynės kūrėjai.
Yra kaži kokia nenutrūkstanti punktyrų gija, ataidinti per visą skaudžią mūsų istoriją, per kartų kartas. Prieš akis iš atminties išnyra chrestomatinė Sąjūdžio laikų fotografija – prieš šalmuotą milicijos eilę laimingas vaikas ant tėvo pečių su besiplaikstančia trispalve. Tos metaforos ir metonimijos kuria tikrąją mūsų tikrovę – dvasios teritoriją, turinčią amžinybės matmenį. Kol tokie maži nutikimai per visą Lietuvą vyksta, mes, kaip tauta ir valstybė, esame nesunaikinami.
Lietuvai valstybės šimtmečio proga pačiai su savim būtinai reikėjo susitikti, kad suprastų, kas ji tokia yra ir kas jos laukia. Į tą susitikimą kaip į Baltijos kelią buvo suėję tūkstančių tūkstančiai žmonių, užtvindę miestų ir miestelių aikštes. Buvo būtina susitikti, pasižiūrėti vieni kitiems į akis, pasitarti, kaip gyvensim toliau. Ir toks susitikimas įvyko.
Nors šventė tęsis dar ištisus metus, šį bei tą susumuoti galime jau šiandien. Tas kulminacinis šimtmečio taškas sugrąžino mus į istorijos naratyvą. Ne vienam nebetikinčiam ir nusivylusiam, baigiančiam uždusti kasdienybės rūpesčiuose žmogui šimtmetis atsirito nelyg reanimacijos automobilis, suteikęs tą būtiną gurkšnį gaivaus oro, kad pradėtume vėl kvėpuoti, kad atsitiestume, kad vėl patikėtume, kad vėl plačiai atsivertų akys, ir galėtume atskirti pelus nuo grūdų, kas yra vienadieniška, menka, merkantiliška, o kas – tikra ir amžina.
Šimtmetis yra nelyg antspaudas ant mūsų valstybės išlikimo recepto, kuriame parašyta: mylėkime, saugokime ir godokime vieni kitus. Ne tik gyvus, ne tik tuos, kur dabar, bet ir tuos, kur seniau, kurie iš istorinės užmaršties siunčia mums testamentinius sergstėjimus, sveikinimus ir palinkėjimus.
Išgyvenome, neįmanoma, kad taip imtume ir išnyktume, truktelėjus progresyvistų skersvėjams. Nesulauksit.