Prezidentinių rinkimų spektaklyje ir jo režisūroje plika akimi matyti režisierių pastangos kurti nuobodų, nuspėjamą reginį, kuriame tarytum jau nuo pat užuomazgų siužetai aiškūs, be vidinių įtampų, konfliktų ir netikėtų kolizijų. Patys spektaklio kūrėjai nesibodi pripažinti, kad jų pačių siūlomas visuomenei reginys įdomumu nežaižaruoja. VRK tarytum nenorom kviečia piliečius atlikti formalią pilietinę pareigą – ne rinktis, nes „nėra iš ko rinktis“, o įmesti biuletenį į rinkimų urną ir, nekeliant audrų vandens stiklinėje, toliau „kariauti mažus karus su oligarchais ir korupcija“. Toks priverstinis rinkimų nuobodybės piršimas nukelia mus į netolimą praeitį ir atgaivina „totalitarinės demokratijos“ fantomus. Tai jau buvo, tokių rinkimų į valias esam turėję, ir tie prisiminimai liudija ne ką kitą, o apverktiną mūsų susikurtos demokratijos būklę.
Kai norima nuduoti, kad viskas labai aišku, maga dirstelėti, ar už to aiškumo neplyti kokia nors klastingai renčiama nutylėta tikrovė? Bene antrą mėnesį dvaro politologai žiniasklaidoje dėlioja pasiansus, kokią turėsime vyriausybę po prezidento rinkimų. Politiniai rabinai yra šio režisuojamo spektaklio statistai, be didesnio entuziazmo pasikviesti atvaidinti paskirstytus trečio plano vaidmenis. Išdalintame tekste nėra prielaidos, kad gali būti ir antrasis rinkimų turas ir kad Dalia Grybauskaitė jame gali patirti pralaimėjimo kartėlį, o režisūra akimirksniu subyrėti kaip kortų namelis. Tekste apie tai neužsimenama. Tačiau yra siūlymas paspėlioti, o kaip bus perkomponuota A. Butkevičiaus vyriausybė? Ar liks joje vietos Darbo partijos ir Lenkų rinkimų akcijos ministrams? Žodžiu, jei ir įvyks baldų perstumdymas vyriausybėje, tai labai lokalus, neskausmingas, beveik nepastebimas. Mums duodama suprasti, kad D. Grybauskaitė yra vos ne stabilumo sinonimas dar penkeriems metams. Profesorius Vytautas Landsbergis juk prieš penkerius metus mums jau „išbūrė“, kad „Dalia mums bus Lietuvos dalia“. Tačiau kiekvienas šachmatininkas, rimtai lošdamas partiją, net aukodamas figūrą, visados modeliuoja laimėtą kombinaciją. Paskaičiuokime, ką aukojo konservatoriai šioje šachmatų partijoje ir pamėginkime nuspėti, vardan ko.
A. Kubilius nuolankiai rėmė D. Grybauskaitę, nors ji ne kartą „kaip į kilimėlį prie durų šluostėsi į jį batus“ (beje, pačių konservatorių aforizmas). A. Kubilius paaukojo kompetentingą užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką, paaukojo savo geriausią ekonomistą ir studijų laikų draugą Dainių Kreivį, paaukojo gerai dirbusius FNTT vadovus ir leido sunaikinti atraminę teisėsaugos instituciją, leido slaptosioms tarnyboms sekti savo partijos vicepirmininkę Ireną Degutienę, jos mamą ir seserį. A. Kubilius išmainė Vytauto Landsbergio proteguotą generolą Joną Kronkaitį į D. Grybauskaitės komjaunuolį Liną Linkevičių, o kas paskaičiuos nuostolius antrajame, mažiau matomame flange? Kyla klausimas, kodėl konservatoriai darė ir tebedaro tokias nuolaidas? Kokia čia veikia partinė pragmatika ir paskaičiavimas remti rinkimuose tą, kuri tiesiog trypė partijos autoritetą. Jei partija turėtų stuburą ir sveikų ambicijų, ji rinkimuose galėjo iškelti labai perspektyvius konkurentus D. Grybauskaitei – Algirdą Saudargą, Ireną Degutienę ar Vygaudą Ušacką, kurių galimybės susirungti tikrai būtų didelės. Kažkodėl susilaikė, matyt, turėjo kokią nors gilią ir slaptą mintį. Štai ir kyla klausimas: ar jie, remdami rinkimuose „Lietuvos dalią“, nežaidžia gudresnio žaidimo – grįžti į valdžią be Seimo rinkimų. Tik politiniams trumparegiams gali atrodyti, kad toks planas yra neįmanomas ir absurdiškas. Liaudiškai tariant lošimą galima būtų pavadinti taip: „Išsirenku Grybauskaitą – gaunu Kubilių“.
Šios klastos neįžiūrintys gali sakyti: „Palauk, palauk, nenugrybauk. O kaip su Seimo dauguma?“ Taigi reikia imti ir paskaičiuoti, kaip iš tikro dabar yra su ta Seimo dauguma ir kaip tos pačios Dalios Grybauskaitės intrigomis ta Seimo dauguma yra sueižėjusi. Jei rinkimus laimės Dalia Grybauskaitė, konservatoriai su liberalais turės pagrindą švęsti, kad būtent jie laimėjo ir nugalėjo socdemus su A.Balčyčiu ir darbiečius su A.Paulausku bei „lenkus“ su V. Tomaševskiu. Kitaip tariant, konservatoriai per šiuos rinkimus bus nugalėję Seimo daugumą, ir tai bus tiesa. Žinant mūsų Seimo partijų principingumą ir vertybinį bankrotą, prie konservatorių, laimėjusių rinkimus, gali prisijungti bet kas, kad tik sudarytų naują daugumą. Vieša paslaptis, kad valdančios koalicijos partijos yra suskaldytos ir iš vidaus. Net dalis „gelžbetoninių“ socdemų yra ne A. Butkevičiaus, o D. Grybauskaitės žmonės. Linas Linkevičius ir Juozas Bernatonis yra jos favoritai, o prezidentinės aplinkos žmonės yra nesusiturėję liežuvių už dantų ir mes žinome, kokiais epitetais prezidentė apibūdina A. Butkevičių.
Kompozicijos Seime po rinkimų gali būti labai įvairios ir netikėtos. Reikia konstatuoti, kad tai ir bus kryptingo Prezidentūros ir VSD „gero“ darbo rezultatas. Viena tik aišku, kad Seimo valdžios peizaže nebeliks vietos Loretai Graužinienei. Naujoji Vyriausybė dabar jau be jokios atodairos galės remtis jėgos struktūrom, šantažu ir verslo grupuotėmis, kurios slapta šildėsi už D. Grybauskaitės ir jos aplinkos širmų.
Taigi, šie prezidento rinkimai visuomenei iškelia klausimą, ar mes iš tikro norime susigrąžinti A. Kubiliaus ir I. Šimonytės vyriausybę. Būtent ši nutylėta tikrovė ir yra politologų dangstoma suvaidintu nuoboduliu.