Mūsų kalendoriuose praėjusį savaitgalį buvo dvi juodos minėtinos dienos paeiliui. Birželio 14-ąją ir 15-ąją turėjome kelti vėliavas su juodais kaspinais. Po Gedulo ir vilties dienos išaušo Okupacijos ir genocido diena, nors jei gyventume pagal mitinio, o ne istorinio laiko logiką, tas dienas reikėtų sukeisti vietomis, nes tremtis sekė po okupacijos, o ne prieš ją.
Šiais metais datos ne jubiliejinės, tad ir paminėjimai tradiciniai. Tiesa, renginių gausu: kaip įprasta – iškilmingas minėjimas Seime, Vėliavos pakėlimo ceremonija, šventosios mišios Arkikatedroje, parodos ir nemokami gedulingi koncertai įvairiose viešosiose erdvėse, kaip visada – atminimo valanda prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo ir lapteviečių minėjimas prie jurtos Rumšiškėse.
Iš visos gausios gedulo renginijos vienas renginys vis dėto išsiskyrė. Tai Atvirų durų valandos Sausio 13-osios memoriale. Ekspozicija papildyta 2013–2014-ųjų įvykius Kijeve primenančiomis nuotraukomis, vaikų piešiniais, autentiškais daiktais iš Maidano, – buvo rašoma renginių programoje. Šis naujas štrichas skatina plačiau pasvarstyti apie gedulingųjų mūsų datų prasmę ir gyvastį.
Metai iš metų kartojami išmokti ritualai ilgainiui renginius daro fasadiniais, nuobodžiom valdiškom prievolėm, dar vėliau rudimentais, kai keičiantis kartoms ir vertybėms, užmirštamos tikrosios istorijos įvykių prasmės ir egzistencinis turinys. Šia prasme Ukraina mums sugrąžino atmintį, aktualizavo okupacijos ir tremties siužetus. Ačiū paminėjimo organizatoriams už šią kuklią nūdienos detalę.
Žiūrėdamas į renginių sąrašą negali nepastebėti, kad minėjimų turinys didžia dalimi yra apie tremtį, o ne okupaciją. Abu – okupacijos ir tremties – siužetai suplakti į vieną, ir galima suprasti, kodėl raiškai pasirinktas vienas prislopinant kitą. Į šį klausimą geriausiai atsako „apdairiųjų, atsargiųjų“ politikų retorika. Retorika gali būti įvairi. Mums, šiek tiek istoriją žinantiems, mažiau pavojinga atrodė Broniaus Bradausko ir Algirdo Paleckio prosovietinė, šleikštulį kelianti istorijos interpretacija: „okupacijos gal ir nebuvo, Liaudies seimas buvo teisėtas, savi šaudė į savus“ – ir panašūs dalykai. Atrodė, lai sau vograuja marginalai, lai naudojasi ir džiaugiasi demokratijos teikiamomis teisėmis ir laisvėmis, niekas jų blėnių neklauso ir girdėti nenori. Beje, iš savo retorikos tremties fakto jie neišbraukė, kaip ir daugelis užkalkėjusių komunistų, kurie šį pripažįsta kaip klaidą ar blogiausiu atveju – kaip istorinę būtinybę, nulemtą laiko ir prieškario diktuojamų aplinkybių. Visai kitas dalykas – okupacija. Rusija ir šiandien taip perkuria savo istoriją, kad jokių okupacijų ten nė nebūta, kaip niekas neokupavo ir neaneksavo Krymo, o Rytų Ukrainoje – Dombase ir Luganske – kariauja ne jie, o sukilusi rusakalbė liaudis. Okupacijos schemos panašios kaip ir 1940 metų birželio 15-ąją, gal tik kiek rafinuotesnės ir įmantresnės. Europa ir pasaulis tik akimojui nuščiūva, griebiasi už galvų – kaip taip gali būti civilizuotame pasaulyje XXI-ajame amžiuje? Garsiai rikteli, o po to pragmatikai ima skaičiuoti galimus aštresnės reakcijos nuostolius, ir intonacijos keičiasi, švelnėja. Leksikone „okupacijos“ terminą keičia „konfliktas“, „ginkluotą agresiją“ pervadina „vidaus konfliktu“. Ilgainiui aistros nurims ir žemėlapyje liks neužgyjantys anklavai, tokie kaip Abchazija ir Osetija. Nelabai Rusijai skauda, kad Europos ir pasaulio sostinėse tų pseudorespublikų nepripažįsta. Ateis laikas ir pripažins, kaip ne viena demokratija pripažino ir Lietuvos okupaciją, kaip gėdingai perleido sovietams Lietuvos ambasadas Romoje ir Paryžiuje. Rusas gerai žino vakariečio mentalitetą ir skaičiuoja gerai, o ir ne vieną ėjimą į priekį.
Taigi, grįžkime prie mūsų juodojo savaitgalio renginių scenaristų. Jie irgi skaičiuoja. Kam be reikalo rusą erzinti su ta seniai nutikusia okupacija ir nuostolių grąžinimu, kai pieninių cisternose rūgsta rusams išpilstytas pienas ar pasienio eilėse treilerių šaldytuvuose sensta šviežia kiauliena. Šiukštu, kaip netoliaregiška, nepragmatiška ir neprotinga minėti „okupacijos“ žodį be reikalo.
Okupacijos aktualizavimas neparankus ne vien dėl to, kad nepatinka kaimynui. Kažin ar patinka tas žodis bei už jo plytinti tikrovė ir mūsų politinei nomenklatūrai. Kaip bevartytum, didžioji šio luomo dalis yra komunistų, NKVD-istų, KGB-istų ir kvislingų palikuonys bei mutantai, prisitaikę veikti bet kokiomis politinėmis sąlygomis. Iš sovietinių laikų į Nepriklausomybės istorinį tarpsnį jie įsmuko praktiškai be didesnių nuostolių, be viešo nuodėmių išpažinimo ir atgailų. Tiesiog tobulai šį siužetą ir veikimo schemą įkūnijo A.M. Brazauskas, sugrąžinęs tikintiesiems Arkikatedrą ir tautinius simbolius – himną, vytį ir trispalvę, tarytum teisėtai jam priklausiusią nuosavybę. Tame siužete yra dviprasmybė: okupantas atėmė, o Brazauskas sugrąžino. Minėdami okupacijos dieną tą dviprasmybę turėtume išskaidrinti ir, užuot suvertę visas nuodėmes Stalinui ir Dekanozovui, akyliau pasiravėti savo darželyje, kuriame želia iš komunistinės sėklos mutavusi augmenija.
Tai todėl apdairiems mūsų scenaristams kur kas patogesnis tremties siužetas. Susirenka būreliais dar likusios gyvos tremtinės tautiniais rūbais, parypuoja, padainuoja „leiskit į tėvynę, leiskit pas savus“, nubraukia vieną kitą ašarą ir nukrypuoja kas sau pro kapus. Praėjusią savaitę teko laidoti dar vieną Jakutijos tremtinį, amžiną atilsį tėvo bičiulį. Iš didžiulio būrio Lenos ir Laptevų tremtinių laidotuvėse – tik kelios moterėlės. Už metų kitų nebebus gyvų liudininkų, taigi reikia labai rimtai pagalvoti, kaip be jų naujai aktualizuoti istorinę atmintį, kad ji būtų gyva lietuvio savasties ir atsparumo ašimi. Šiame bare mes nesame visiški bėdžiai. Turime galingą tremties archyvą, lagerių ir tremties dienoraščius bei prisiminimus. Originalioji kūryba apie tremtį, proza ir dramaturgija, sugestijos požiūriu, deja, toli gražu neprilygsta kartais mažaraščio tremtinio autentiškiems pasakojimams.
Kur kas didesnė bėda mus yra ištikusi su okupacijų bei pokario pasipriešinimo tyrimais ir aktualaus istorinio pasakojimo sukūrimu. Ypač kai tokio daug kam nereikia. Birželio 15-ąją važiavau automobiliu per Rytų Lietuvą. Na, neiškeltos trispalvės su gedulo juostomis ant pastatų. Klausiausi ir žinių per LRT visuomeninį transliuotoją. Nė žodžio, kad šis sekmadienis minėtina data, kad 1940-ųjų birželio 15-oji buvo ne tik tragiškiausia, bet ir labai gėdinga Lietuvos istorijos diena. Jei neaktualizuosime jos, kas žino – gal apsisukus istorijos ratui vėl neišgirsim to vienintelio protokolinio pasipriešinimo okupacijai šūvio, o gatvėse atsiras būriai žmonių, su gėlėmis pasitinkančių draugiškos kaimynės tankus, jei valdžia, kaip ir šiandien, manys, kad galim miegoti ramiai.