Vėjuotas ir rūškanas rytas. Šiemet semantiškai atitaikyta Vilties ir gedulo dienos nuotaikai. Tokia gal ir buvo ta diena, kai prasidėjo visas anų dienų siaubo trileris. Kalendoriuje diena pažymėta, skimbteli nelyg tylus kamertonas ir styguoja mano dienos maršrutą. Pagaunu save beveik nesąmoningai kėblinantį Gedimino prospektu prie Saugumo rūmų akmenų paminklėlio. Kuklaus obelisko, bet labai savo ir tikro – iš Lietuvos akmenų, kuriuos suvežė žmonės iš pamiškių ir palaukių.
Štai atžygiuoja nuo Seimo kareiviškas orkestrėlis, garbės kuopa, už jų būrelis svarbių valdžios vyrų ir moterų, už jų – dar kuklesnis būrelis tremtinių, pažįstamų iš veidų lapteviečių. Kas pirmiausiai krinta į akis, tai gana prasta, nudėvėta šių žmonių avalynė. Nors ir pablizginta, šepečiu perbraukta, bet matai, kad batai ne išeiginiai, pasirinkti greičiausiai iš dviejų porų – žieminių ir demisezoninių. Tie ir yra išeiginiai, prie visokio drabužio tinkantys.
Kuo toliau, tuo greičiau retėja ši liūdna generacija, tarytum gyvenanti kažkokį nebe savo, greitą, nebesuprantamą laiko liekaną. Ritualinės valdžiažmogių kalbos jų nebeguodžia, ašaros neišspaudžia, bet ir kokius nors priekaištus valdžiai reikšti nebe laikas. Nebėr nei jėgų, nei parako parakinėse. Viena koja dar čia, o kita jau žengia anapusybėn. Tie žmonės kiekvienais metais kažkaip vis savesni, taikesni darosi. Žiū, čia ir rašytojas tremtinys Eugenijus Ignatavičius.
– Sveikas gyvas, ligų maiše, – juokiamės vienas iš kito.
Viskas būtų kaip visada, bet… šiais metais parengta netikėta staigmena. Atsisukam į Lukiškių aikštę ir išsižiojam iš nuostabos. Atidengtas gabalas statybų aptvaro. Atverta perspektyva į aikštę, o ten – Vytis.
– Čia dabar. Nejaugi pastatė? – krapštomės traiškanotas akis nebeklausydami nei Prezidentės, nei Landsbergio parypavimų apie tremtį ir viltį.
Neee, tai kartoninis muliažas. Ale neblogai padažytas, visai kaip iš bronzos.
– Kažkas su tuo paminklu ne taip, – sako Eugenijus. – Idėja teisinga, kad aikštėj Vytis – viskas gerai, bet kažkas iš esmės ne taip. Tikrai kažkur yra padaryta klaida, kažkas nedera. Ir priežastis – visai ne dėl estetikos. Reprezentacinėje valstybės aikštėje ir turi būti valstybės simbolis, – konstatuojam ir svarstom, kas vis dėlto ne taip.
Kartą viešai esu klausęs, ką mes norime statyti Lukiškių aikštėje: ar paminklą simboliui, ar valstybės simbolį – Vytį? Tai esminis klausimas, maniau, jei dėl to sutartume, galėtume ramūs skelbti valstybės masto konkursą.
Mano galva, turime simbolį sukurti, kuris gal net ne paminklas (kaip mes paminklus dabar suprantame – iš akmens ir bronzos), o sakralus simbolinis objektas. Meninė nuojauta kužda, kad šiandien daroma klaida yra iš nesupratimo, kas yra simbolis ir kaip sukuriamos simbolinės prasmės. Ir esminė klaida yra ta, kad Vytis jau savaime yra simbolis, mūsų valstybės tapatybės sakralus ženklas, panašiai kaip krikščionims kryžius. Tikras simbolistas pasakytų, kad savo ieškojimuose darome nedovanotiną klaidą – sudaiktindami simbolį mes jį nusimboliname. Simbolio kūrimas arba tapsmas simboliu vyksta visai priešingu meniniu judesiu. Kūrybos aktu padaroma taip, kad daiktas virstų simboliu, o ne atvirkščiai, kaip daroma dabar.
Tapyboje vyties, apokalipsės raitelio, lekiančio virš miesto, simbolio idėją puikiai įkūnijo M.K.Čiurlionis. Jei būtų laiku stabtelėta ir susimąstyta, maniau, kad uždavinys konkurso dalyviams būtų toks – kaip Čiurlionio mintį įkurdinti Lukiškių aikštėje, o jos erdvę, kurioje yra Vytis, padaryti šventą kiekvienam lietuviui? Susimbolinti reikia pačią aikštę?
Žinau, kad įmanoma, bet tam reikalingas kolektyvinis simbolinis veiksmas. Privalome kažką padaryti visi bendromis pastangomis, kad dingtų bet kokios nesantaikos ir kad aikštė būtų mūsų visų sukurta, kaip mūsų visų kūrinys buvo Baltijos kelias.
Minėjimas išsivaikščiojo, bet mintys apie Lukiškių aikštę įkyriai toliau lindo į galvą. Ir topt, mintis… Pilkapis. Juk pagal dabartinę koncepciją, įtvirtintą įstatymu, aikštėje turėtų būti centrinis akcentas – amžinoji ugnis žuvusiems už Lietuvos laisvę. Pagonybės laikais tokiems ir būdavo supilami pilkapiai. Pilkapynai per visą Lietuvą yra šventos vietos. Juose archeologai atkasa andainykščių įkapes: moterų seges ir vyrų ginklus, žirgų papuošalus tamsesniame angliukų ir pelenų sluoksnyje. Maironio vizijoje – kapai milžinai, juose ilsis didvyriai.
Pilkapis nežinia kur palaidotiems Mindaugui, Gediminui, Vytautui, Mamertui Indriliūnui ir Broniui Krivickui, visiems žinomiems ir nežinomiems. Simbolyje laikas sustoja, visus surenka ir visus sulygina. Sutaiko pagonišką Lietuvą su krikščioniška. Tokį Pilkapį pilti turėtų visa Lietuva. Iš šventų vietų į Vilnių atvežti bent po simbolinį žiupsnį žemės. Iš visos Lietuvos, iš Sibiro, ir iš Čikagos – kur tik ilsis lietuviai. Užduotis ir prasmingas darbas visiems jubiliejiniams metams. Ir milijonas siužetų, kaip lietuviai pilkapį pylė. Prie tokio simbolinio, pačių rankom supilto didžiausio Lietuvos pilkapio labai savo vietoje būtų ir amžinoji ugnis, ir visi valstybiniai ritualai. Tai būtų tarytum bevardis mūsų panteonas.
Semantiškai visai tiktų šio pilkapio aplinkoje ir Vytis, išskleidžiantis aikštės simbolinį pasakojimą valstybės tema. Juk iš tikro toks kalnelis, kolektyvinis kapas visiems už laisvę kovojusiems ir žuvusiems, būtų ir tylus, ir gilus savo mintim paminklas. Be jokios dirbtinos pompastikos ir paminklinės puikybės, o svarbiausia – visam pasauliui aiškus ir suprantamas.
Komentaras perskaitytas ir per „Mažąją studiją“