Užėjus rusams 1940-aisiais, Prezidentas A. Smetona bėgo per sieną į Mozūrus, o po to ir toliau. Bėglys?
Prasidėjus Antrajam Pasauliniam į Lietuvą traukėsi Lenkijos karininkai ir žydai, varomi pogromų baimės. Bėgliai?
Sovietiniai komunistai, Trečias Frontas, jiems prijaučiantis ir NKVD aptarnaujantis kontingentas pakniopstom bėgo į Maskvą, vos tik vokiečiai peržengė Lietuvos TSRS sieną. Bėgliai?
Kokie trys šimtai tūkstančių 1944-aisiais pasitraukė su frontu į DP stovyklas, bėgdami nuo sugrįžtančių sovietų. Bėgliai?
Į mišką irgi pabėgo bėgliai, nes slapstėsi nuo sovietinio „teisingumo“?
Po to dar labai daug kas bėgo per apartas sienas, bėgdami žuvo, arba apie juos nieko nežinome. Bėgliai?
Bėgo, nes norėjo išlikti.
Dabar žodis „bėglė“ linksniuojamas per visą žiniasklaidos plotą, beje, sutirštinant labai negatyvią prasmių konotaciją – esą moteriškė bėgo ne nuo grėsmės, o slapstydamasi nuo keturiasdešimties jai suformuluotų „teisingų“ kaltinimų, iš kurių po JAV teisėsaugos filtro beliko vos keturi. Sakyčiau, labai vertėjo patikrinti, kuo skiriasi lietuviškas teisingumas nuo amerikoniško.
Na, bet visų pirma, kai moteriškė išskrido su savo sūnumi, jai dar nebuvo pareikšti jokie kaltinimai. Ji išskrido visai legaliai, kaip ir pusė milijono Lietuvos piliečių į Norvegijas, Airijas, Ispanijas, Londonus, JAV ir kur tik akys geriau matė. Ar tas milijonas išvažiavusių irgi yra „bėgliai“, Delfi, LRT, „15 min“ ir „Lietuvos ryte“? Gal galėtumėte kartais ir sutramdyti savo isteriškus keršto diskursus, kurie jau toli peržengę padorumo ir nekaltumo prezumpcijos ribas?